Baigiasi senoji, post Šaltojo karo pasaulio tvarka, o demokratijos tiesiog neturi veikimo mechanizmų naujiems laikams. Skirtingai nei 1991 metais žlugus Sovietų Sąjungai, naujasis pasaulio persitvarkymas vyks karų ir potencialių karų išdavoje. Ką darome mes, Vakarai? Iš visų jėgų ir toliau ignoruojame realybę, apsimesdami, kad nieko ypatingo nevyksta, na toks business as usual.
Galime diskutuoti, ar senosios Vakarų demokratijos gali leisti sau nematyti sparčiai kintančios tikrovės. Lietuva tokios prabangos neturi. Jeigu procesas nebus perlaužtas, kol galbūt dar įmanoma tai padaryti, tokių valstybių kaip Lietuva neliks. Mūsų valstybė ne tik kad nepajėgs išlikti suverenia politine žaidėja, jos gali nelikti žemėlapyje.
Kad ir kas kasdien mums būtų viešai skelbiama, Rusija atsilaikė karo lauke. Spaudimą atlaikė ir jos ekonomika. Vakarų sankcijos, konstruotos sulig demokratinių valstybių samprata apie tai, kaip į nepriteklius reaguoja visuomenės, neveikia totalitarinėje erdvėje. Rusijos ekonomika militarizuojasi ir... auga. Jau daugiau kaip 20 metų propaganda maitinama visuomenė karą su Ukraina regi kaip svarbią savo karo su Vakarais dedamąją. Karas jų galvose ir Rusijos išlikimo garantas, ir įrodymas, kokia didi jų valstybė, — dėl to ir diržus susiveržti verta, kasdien skelbia tūkstančiai žinučių Rusijoje populiariuose socialiniuose tinkluose.
Galime save raminti, kad Rusija įveikta, arba kol eilinis 12 paketas jau ją galutinai palauš. Tikrovė ta, kad svertų spaudimui nebelieka.
Tuo pačiu metu Kinija, net ir patekusi į rimtų vidinių problemų sūkurį, planingai augina savo įtaką pasaulyje ir vasalų skaičių. Iki Kinijos komunistų partijos politbiuro užsibrėžto plano 2049 metais tapti pasaulio centru nustatančiu darbotvarkę, telieka įveikti vieną žingsnį —laimėti kovą dėl dirbtinio (super)intelekto. Tai matydamos trečiosios šalys, kurioms labai paranki autoritarų kova už vadinamąsias tradicines vertybes ir elito papirkinėjimas be jokių sąlygų, persimeta į Kinijos draugiją, atvirai ignoruodamos Vakarų sudėliotas tarptautinės politikos taisykles ir darbotvarkę.
Negana to, šį žiaurų paveikslą dar labiau temdo geopolitinės salos Amerikos žemyne formavimąsis. JAV kartu su Kanada ir Meksika kurią saugią geopolitinę erdvę, į kurią iš audringo tarpusavio kovose paskendusio pasaulio tekės kapitalas ir augs fabrikai.
Šiame klampiame įtampų, draugų paieškos, priešų atpažinimo lauke Europa savanoriškai bando išlikti istorijos muziejumi.
Apie septynis dešimtmečius gyvavusią pasaulio tvarką, vadinamąją Pax Americana, keičia naujoji globali netvarka, kur nebėra galios, gebančios visiems primesti savo darbotvarkę.
Ieškodami išeičių iš labirinto, kuriame atsidūrėme, pabandykime pažiūrėti, kurie žingsniai atvedė mums ten, kur esame, ir — dar svarbiau! — apsvarstykime, kokias pamokas dabar verta apmąstyti.
Pirma, Vakarai lengva ranka Kinijai ir Rusijai suteikę prieigą prie technologijų, kapitalo ir rinkų, užsiaugino galingus priešus.
1979 metais prisijungusi prie Vakarų pasaulinės tvarkos, Kinija gavo prieigą prie Vakarų rinkų bei kapitalo. Būtent prieiga prie modernių technologijų sukūrė tokią Kiniją, kurią dabar regime. Analogiškai ir Rusija, suvokusi, kad nėra pajėgi konkuruoti su Breton Vudso pagimdytomis ekonomikomis, dešimtojo dešimtmečio pradžioje tiesiog nusimetė Sovietų Sąjungos kiautą ir gavo tai, ko jai labiausiai stigo — finansus ir technologijas.
Vakarų technologijos, kapitalai ir jų rinkos — štai tas trejetas dovanų, kurios pakeitė šių trečiojo pasaulio valstybių pavidalą. Jeigu atmestume minėtą pertvarkos elementų trejetą, Kinija ir Rusija ir toliau kapanotųsi valdžios vertikalės išsaugojimo klampynėse bei bandytų šiaip ne taip išmaitinti savo gyventojus.
Būtent Vakarų dovanos leidžia šioms valstybėms drąsiai kalbėti apie globalią konkurenciją su Vakarais bei naują pasaulio tvarką, kur dominuos jau jos. Dar tūkstantmečio pradžioje pradėjusios skleisti šių valstybių geopolitinės ambicijos išsikerojo po 2008 metų ekonominės krizės, o pastaruoju metu jau pasiekė politinės krizės stadiją. Kinija bei Rusija įsitikinusios, kad atėjo Vakarų sistemos pabaiga, tad jie vis drąsiai ne tik demonstruoja karinę galią, bet ir skelbia karus. Tiesa, nereikia pamiršti, kad esamos situacijos paradoksas tas, kad Kinija su Rusija pjauna šaką ant kurios sėdi.
Vakarai ilgai įsivaizdavo ir vis dar linkę tikėti, kad likusio pasaulio modernizavimas automatiškai reiškia jų virsmą Vakarų pasaulio dalimi, kur plėtojamas rinkos ūkis ir dominuoja liberalios demokratijos vertybės. Akivaizdu, kad autokratijos išmoko būti ne mažiau modernios, nei demokratijos.
Norint nugalėti šiame globaliame įtakų lauke Vakarams nori nenori nelieka jokios kitos išeities kaip radikaliai apriboti autokratijų prieigą prie Vakarų technologijų, kapitalų ir rinkos. Tai neišvengiama, ir tai teks padaryti arba brangiai dabar, arba ypač brangiai, kartu su karo audromis, vėliau.
Antra, Vakarai vis dar nedrįsta garsiai pripažinti, kad pasaulis fragmentuojasi ir regionalizuojasi. Atėjo laikas mums formuoti laisvės regioną, kur cirkuliuoja Vakarų kapitalas ir technologijos, o uždara nuo likusio pasaulio rinka maitina pati save.
Dabar tokia idėja skamba labai ambicingai ir atrodo praktiškai nepasiekiama, — niekas nenori traukyti ilgai megztų gamybos ir tiekimo grandinių. Vis dėlto norint išlikti, privalu suvokti, kad Vakarų parama ir kapitalas neturi maitinti nedraugiškų režimų. Šaltasis karas įrodė, kad Vakarai geba net labai sėkmingai augti ir be Kinijos, Rusijos ar Centrinės Azijos rinkų.
Trečia, turime labai aiškiai suvokti, kad esame stipresni. Vakarų galia slypi individų protų laisvėje, kurios dėka Vakarai kuria pažangiausias technologijas, kaupia kapitalą ir gyvena turtingiausioje rinkoje, be kurios likęs pasaulis tiesiog neišgyvens.
Kita vertus, būtina nepamiršti ir to, kad autokratai neturi jokios rimtos ateities vizijos. Gyvendami Vakarų sąskaita, jie tesugeba pasiūlyti neapykantą mums ir mūsų gyvenimo būdui.
Vis dėlto didžiausia problema, kad rinkimų ciklais gyvenantys Vakarų politikai neturi politinės valios imtis radikalių strateginių pokyčių, kurie priverstų pasaulį laikytis mūsų taisyklių ir garantuotų taiką. Atėjo laikas suprasti, kad alternatyvos išsemtos: jeigu ir toliau „maitinsime“ autokratijas, jos vis stipriau verš kilpą ant mūsų kaklo.