Praėjus pandemijai ir iki artimiausio krepšinio čempionato, viešojoje erdvėje staiga užderėjo jau ne virusologų ar derinių specialistų, o karo ekspertų. Saugu gyventi šalyje, kuri nekovojo paskutinius 30 metų, su tiek generolų ir karybos ekspertų. Vis bandau suprasti, kur jie visi buvo kelios dienos prieš karą.
Visoje šioje linksmoje kakofonijoje, skirtoje stipriausiai žmogaus emocijai – baimei – paveikti, nepastebimas svarbiausias saugumo garantas – žinojimas, kad Vakarai sutiks žūti už tavo žemę.
2021 metų Vladimiro Putino reikalavimuose laisvam pasauliui po Ukrainos antru punktu kalbama apie mūsų saugumą, kad NATO išvestų visus karius ar ginkluotę, dislokuotus šalyse, kurios į Aljansą įstojo po 1997 m., įskaitant didžiąją dalį Rytų Europos, taip pat ir Lenkiją, buvusias sovietines šalis – Estiją, Lietuvą, Latviją ir Balkanų šalis.
Galime neabejoti, kad vienaip ar kitaip pasibaigus karui Ukrainoje, bus pereita prie šio plano 2-ojo punkto. Autokratai įdomūs savo psichologija tuo, kad neslepia savo tikslų, tik mes Vakaruose tai nurašome pigiems grasinimams.
Ir ne, realiausia, kad tai nebus įprastinis konvencinis karas, kurį regime Ukrainoje. Kalbant apie mūsų regioną, V. Putinui reikia ne pačios teritorijos su ypač priešiškais sau žmonėmis, kur jaunesni net rusiškai nekalba, o NATO pabaigos. NATO žlugimas reikštų amerikiečių pralaimėjimą Europoje ir naują, nuolankų europiečių santykį su Rusija. Tai iš esmės keistų centrinės Europos geopolitinę ir tuo pačiu geoekonominę trajektoriją – Europos Sąjunga (ES) čia būtų per silpnas faktorius. Kelionės į Maskvą instrukcijų taptų kasdieniu šio regiono politikų maršrutu.
Pasiekti NATO pralaimėjimą, jo nuomone, galima ir be karo, visų pirma, su Vašingtonu sužaidus seną gerą viščiuko žaidimą. Žaidimo, anksčiau populiaraus JAV jaunimo gretose, esmė – dviem jaunuoliams važiuojant automobiliais vienas į kitą, pirmasis išsigandęs nusuka ir taip pralaimi.
Pradėjęs eskalaciją dėl mūsų ir grasindamas atominiu ginklu, jis tikėtųsi Vakarų nuvažiavimo nuo kelio. Ir toks nuvažiavimas reikštų NATO pabaigą, nes ji remiasi tikėjimu, kad kiti ateis į pagalbą. NATO narei nesulaukus pagalbos, organizacijos de facto tiesiog nelieka. NATO visų pirma yra politinė organizacija, tik antru punktu karinė – lemiamus sprendimus joje priima politikai, ne generolai.
Neabejoju, kad V. Putinas ir dabar mano, kad Vakarai, pakėlus statymus dėl mūsų, sumirksėtų. Nes, jo nuomone, Vakarams mes ne taip rūpime, kaip mes įsivaizduojame. V. Putino nuomone, Vakarams mes vis dar antraeiliai jų nariai, kuriuos kilus egzistencinei krizei, jie paaukos. Jie niekada nepaaukos Londono, Berlyno ar Tokijo. Tačiau ar susivieniję respublikonai ir demokratai JAV, Vokietijos AfD rinkėjai ir Nyderlandų gyventojai ims ginklą, pasiryžę žūti dėl Vilniaus ar Talino?
Vakarai turi gentinį mąstymą, jie aukosis dėl „savų“. Tokių pačių, „kaip jie“.
Vakarai nėra apie geografiją: jiems priklauso Japonija, tačiau ar Vakarams Bulgarija su Rumunija yra jų dalis – didelis klausimas. Vakarai – tai institucinė, teisinė ir administracinė sistema, orientuota į prekybą. Šios sistemos ašis, jos stuburas – valdžios galių atskyrimas ir teisės viršenybė – principai, kurie saugo nuosavybę ir leidžia be baimės, kad pelnas bus nusavintas, dalytis prekėmis ir darbu.
Ir čia klausimas jau mums: kiek mumyse Vakarų? Antirusiškumas nėra Vakarai, tai mūsų savisaugos jausmas.
Vakarai apie mentalitetą. Mes dažnai kalbame apie Vakarus kaip apie kažką kitą, ne mus. „Vakarai nesupranta, Vakarai nepadarė to ir to“, Vakarai „nukvako“ ir pan. Formuluotės, daug pasakančios apie mus pačius.
Į Vakarus, atgavus nepriklausomybę, mus stūmė politinis elitas, tačiau didžiajai daliai mūsų dėl Vakarų daugiau klaustukų nei šauktukų.
Mus saugo ne NATO, ES, ar Vakarų ginklų tiekimas. Tai priemonės. Mus saugo demokratija dabartine forma. Pasaulyje vis silpnėjant demokratijos gijai ir įsigalint principui „mano šalis pirmiausia“, patys spręskit, kiek politikai „ten, Vakaruose“, ryšis siųsti karius už mus.
Panikuokime šaltu protu, ne emocija.