Visa ši istorija prasidėjo viešu melu aukščiausio tiesiogiai renkamo Lietuvos pareigūno. Prezidentas melavo, kad jam buvo pateiktas lenkiškai nekalbantis kandidatas į ambasadorius Lenkijoje.
Kodėl melavo? Nes jis nori savo žmogaus šiame poste.
Profesionalius diplomatus ir šiaip „nusipelniusius draugus“ nesunku atskirti – pirmi yra ilgus dešimtmečius kylantys karjeros laiptais URM ir palaipsniui įgaunantys kompetencijas. Antrieji – arba jo rinkimų štabo konfidantai. Tą matėme siūlant Lietuvos ambasadoriumi ES jo rinkimų štabo Briusely talkininką Jankūną. Arba jo politinio pasitikėjimo patarėjai, kurie ambasadoriaus postą vienoje ar kitoje šalyje tikisi gauti, nes gerai pažįsta prezidentą. Dar gali būti ir pataikūnų porūšiai, bet čia kiek šalutinė tema.
Šioje kadencijoje Seimas ir ministras Landsbergis pakeitė žaidimo taisykles ir dabar į ambasadoriaus postus ministras gali siūlyti tik karjeros ambasadorius, profesionalius diplomatus. Buvo atsisakyta ministro teisės „įdiplomatinti“ savo žmones. Prezidentui tokia teisė ir galimybė liko..
Nauja tvarka gerai veikė iki tol, kol prezidentas nutarė, kad reikia posto savam.
Prezidentas viešoje erdvėje metė kaltinimus, kad buvo pateiktas vienas kandidatas nemokantis lenkų kalbos. Tai buvo melas ir, kai jis pradėjo lįsti, buvo ištraukti keli pasiteisinimai permest dėmesį, o tada ant laužo buvo mestas ir F. Jansonas su savo „Vakaro žinių“ laikų ir lygio kliedesiu apie valstybininkus. Visai tai siekiant nukreipti dėmesį nuo esmės – kad prezidentas viešai melavo. Siekiama, kad dabar visi diskutuotų yra valstybininkai ar ne – o ne apie tai, kad prezidentas melavo ir kad siekia uzurpuoti Vyriausybei ir ministrui tenkančias konstitucines galias teikti kandidatus. Šiuo atveju lieka tik priminti prezidento patarėjo Neverovičiaus žodžius, kad „nėra tokio dalyko kaip „patarėjo pozicija“, yra Prezidento pozicija.“
Ambasadoriai yra Vyriausybės prerogatyva, su Prezidento pritarimu/nepritarimu.
URM padarė vidinę atranką ir atrinko tikrai gerą karjeros diplomatą kandidatą, puikiai mokantį lenkų kalbą. Jis buvo pateiktas prezidentui ir jis tempė beveik metus gumą ir davė signalą, kad neketina jam pritarti. Buvo nauja atranka – atrinktas dar vienas profesionalas. Šis irgi buvo atmestas, nes prezidentas tiesiog nori savo kandidato.
Šiuo metu Lietuvai reikia keisti 14 ambasadorių, tame tarpe ir tokiose šalyse kaip Lenkija ir Didžioji Britanija. Čia kalba apie mūsų nacionalinius saugumo interesus. Neabejoju, kad po šių prezidento kaprizų bus sunku atrinkti gerus kandidatus – turiu abejonių ar karjeros diplomatai matydami ką daro „vakaro žinių“ prezidentas dalyvaus konkursuose.
Vis ryškiau matome, kad turime bėdų dėl teisės viršenybės ne tik EVT klausimuose, bet ir visoje užsienio politikoje. Neatmesčiau, kad prezidentas su savo melo ir galios žaidimais Seime užkurs nuotaikas, kurios pagaliau leis surinkti balsus politinei valiai sutvarkant visos užsienio politikos klausimus, ne tik EVT.
Berašant šį tekstą matau, kad Prezidentas nestabdo toliau.. viešai mėto pavardes diplomatų, kurie, tikėtina, dalyvavo vidinėse URM atrankose, bet jų nelaimėjo, vėl bandydamas pabėgti nuo savo viešo melo, kad nebuvo siūlytas kandidatas, mokantis lenkų kalba.
Prezidentas Nausėda vis sparčiau juda trajektorija, primenančią liūdnai pagarsėjusį Prezidentą Paksą… su „Vakaro žinių“ parama, su tarnybinio naudojimo info atskleidimu, su neatsakytais klausimais apie savo rinkimų kampanijos finansus bei jo komandos bandymus apsaugoti baltarusiškų trąšų verteivas nuo sankcijų.
