Deja, tenka konstatuoti, kad iki šiol mes vargiai sugebame atsitraukti toliau ir pažvelgti į geopolitikos paveikslą iš perspektyvos, taip susidarydami platesnį nei mūsų regionas vaizdą. Tačiau tai nėra išskirtinai tik Lietuvos problema – tai labiau yra mažų valstybių ar valstybių, kurių ekonominiai, politiniai bei kiti interesai neverčia aktyviai dalyvauti sprendžiant kitų, tolimų regionų klausimus ir problemas.
Bet vis akivaizdžiau, kad įtampos bei konfliktai kitose pasaulio vietose gali labai lengvai paveikti ir Lietuvos ekonomiką ar net saugumą. Tai įrodė „Covid-19“ pandemija ir nelegalių migrantų krizė ar agresyviai augančios Kinijos ambicijos bei noras susigrąžinti Taivaną, neatmetant galimo jėgos panaudojimo.
Žvelgiant iš Lietuvos pozicijų, šį NATO Viršūnių susitikimą galima įvardyti išties sėkmingu mūsų šaliai. Priimti sprendimai dėl regioninių gynybos planų, rotacinės oro gynybos dislokavimo Baltijos šalyse, Švedijos narystės NATO ir minimalios 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) gynybos finansavimo ribos.
Nors dėl viso kilusio šurmulio nepastebėtas liko G7 valstybių vadovų susitikimas ir tokių valstybių kaip Japonijos, Pietų Korėjos, Australijos ir Naujosios Zelandijos lyderių atvykimas bei dalyvavimas ar įvykę dvišaliai susitikimai, turime suprasti, kad NATO privalo transformuotis iš regioninio saugumo aljanso į globalų. Tai nėra ambicijų ar visiško saugumo Europoje padarinys, juk šiuo metu vyksta karas Ukrainoje, tačiau pasekmė ilgalaikio neryžtingumo bei aklo ar kartais net specialiai imituojamo, kvailo naivumo, kuris privedė ne tik prie karo Ukrainoje, bet ir prie totalitarinės komunistinės Kinijos iškilimo bei jos bandymo pakeisti ne tik Ramiojo vandenyno regiono galių balansą, bet ir liberaliąja tvarka pagrįstą pasaulio tvarką, kuri ir garantuoja Lietuvos kaip santykinai mažos bei ekonomiškai atviros valstybės saugumą ir klestėjimą.
Iš esmės tai yra vienintelė mūsų išlikimo sąlyga. Ir kokiais humaniškais būdais to turėtume siekti? Diplomatija. O diplomatija yra kompromisų ir formuluočių menas, todėl skaitant Vilniaus NATO summit‘o komunikatą yra gan lengva nepastebėti mažų, bet svarbių niuansų, kurie ilguoju laikotarpiu gali turėti reikšmingų pasekmių. Vienas iš tokių aspektų apčiuopiamas punktuose, kuriuose kalbama apie Kiniją.
Madrido NATO summit‘e Aljanso santykis su komunistine Kinija buvo įvardytas kaip „sisteminės varžybos“ (angl. systemic rival), o Vilniuje ši formuluotė pakeista į „strateginę konkurenciją“ (angl. strategic competition). Ir nors iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti kaip nereikšminga detalė, tačiau ši formuluotė aiškiai parodo, kad nors ir per lėtai bei didžiąja dalimi tik JAV iniciatyva, tačiau Aljansas pradeda matyti ir suprasti, kad taika Europoje negali būti pasiekta be stabilumo ir santarvės kituose regionuose, ypač nepaprastos dinamikos Azijoje.
Tai patvirtina ir keturių jau minėtų valstybių vadovų bei ministrų pirmininkų dalyvavimas susitikime Vilniuje. Šios regiono valstybės jaučia karinę grėsmę ar, kaip Australijos atveju – yra patyrusios ir ekonominio šantažo priemonių, panašių į tokias, su kuriomis susidūrė ir Lietuva, kai čia atidarėme Taivano atstovybę. Nors abejotina, kad greitu metu NATO taps globaliu saugumo aljansu, tačiau bendradarbiavimas su Indijos ir Ramiojo vandenyno valstybėmis taps kritiškai svarbiu, siekiant užtikrinti stabilumą pasaulyje, ir šiuo atveju galima tik pakartoti NATO generalinio sekretoriaus žodžius: „Kas nutinka Indijos ir Ramiojo vandenyno regione, rūpi Europai, ir kas nutinka Europai, rūpi Indijos ir Ramiojo vandenyno regionui.“
Norint pažaboti autoritarinius režimus, tokius kaip Rusija, Kinija, Iranas ar Šiaurės Korėja – demokratinės valstybės privalo bendradarbiauti. Tad ir Lietuva privalo išmokti suprasti bei prisidėti prie globalaus demokratijų aljanso kūrimo, kadangi tik tai gali garantuoti saugią ir taisyklėmis bei pagarba grįstą tarptautinę tvarką.
Tuo pagrindu Užsienio reikalų ministerija pastaruoju metu Seimo Užsienio reikalų komitetui pristatė Indijos ir Ramiojo vandenyno strategiją. Tai – platus dokumentas, aprėpiantis daugybę sektorių bei iliustruojantis pastarųjų 2 metų darbą, pavyzdžiui, diplomatinio tinklo plėtrą, reikšmingą tiesioginių investicijų pritraukimą, akademinio pasaulio bendradarbiavimą aukštųjų technologijų srityje ir kultūrinius mainus. Dėl šios priežasties strategija atitinkamai buvo pasveikinta daugumos komiteto narių.
Tikiu ir viliuosi, jog ir toliau būsime pasiruošę matyti toliau už savo kiemo tvoros, nes tai vienintelis Lietuvos kaip mažos valstybės ilgalaikio išlikimo ir klestėjimo garantas.