Daugelį metų stebint, kaip Maskva sėkmingai žaidžia su kairiaisiais ir dešiniaisiais radikalais daugelyje Europos šalių, o Vokietijoje ir Prancūzijoje – su visa politine sistema, kyla klausimas: ar Lietuva čia – laiminga išimtis? Valstybė pačioje Rusijos pašonėje, kurios parlamente nėra nė vienos Kremliaus interesus aptarnaujančios partijos? Ar mūsų saugumo struktūros tikrai veikia geriau nei daugumos Europos šalių ir net JAV, kur tiek iš kairės, tiek iš dešinės semiami balsai už Maskvą?
O gal rimtai galvojame, kad geriausia, ką Kremlius galėjo surasti Lietuvoje – tai saujelė marginalų: Vaidas Lekstutis, Laurynas Ragelskis, Kazimieras Juraitis, daugių daugiausia – Algirdas Paleckis ir Eduardas Vaitkus? Iš oficialiai veikiančių politinių partijų už santykių gerinimą su Rusija pasisako gal tik dvi partijos: Liaudies partija ir partija „Kartu su Vyčiu“. Lenkų rinkimų akcija priklausoma nuo konjunktūrų Varšuvoje, tad jos politika keičiasi kaip vėtrungė pagal tai, kas valdo motininę valstybę.
Padėtis taps aiškesnė, jei formalias deklaracijas atskirsime nuo realių teisėkūros iniciatyvų. Ne kas kitas, o valdančioji koalicija trims kartoms į priekį įslaptino KGB agentūrą. Kas jau kas, o Maskva tikrai žino savo agentų sąrašus, tad gali šantažuoti šiuos žmones, reikalaudama vykdyti jai naudingą politiką. Ar ne tuo reikėtų aiškinti faktą, jog Lietuvos valdžia su Vytautu Landsbergiu priešakyje atsisakė teisiškai ir faktiškai pripažinti Čečėnijos valstybę, kai faktiškai ją buvo pripažinusi pati Rusija?
Šiandien formalus Tėvynės sąjunga pasivadinusios partijos lyderis ir užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis viešai skatina abejoti NATO partnerių patikimumu. Tai jau pastebėjo ir Lietuvos Prezidento patarėja užsienio politikos klausimais. Abejonė savaime nėra blogis, priešingai – bet kuris rimtas mąstymo procesas prasideda nuo abejonės. Bet politiškai tokios abejonės vertintinos pagal tai, kam jos naudingos. Akivaizdu, kad toks Lietuvos visuomenės nuteikinėjimas naudingiausias Maskvai.
Kitas svarbus klausimas – vis labiau masinį mastą įgaunanti imigracija. Kai kas imigrantus Lietuvoje jau skaičiuoja penkiaženkliais skaičiais. Ir daugelis jų savo vaikus siunčia į rusiškas mokyklas. Jie orientuojami į rusų pasaulį. Ir šiame kontekste Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen iš garsios giminės ragina atsisakyti imigrantų kvotų, drauge su savo teisiama partija. Kam Rusijai kariuomenė, jei po dviejų-trijų kartų čia gyvens gausesnė penktoji kolona nei Ukrainos Kryme?
Dar vienas klausimas – požiūris į Rusijos karą su Ukraina. V. Landsbergio sūnus paviešino pokalbį su savo tėvu, kuriame Ukraina raginama atsisakyti planų susigrąžinti Krymą. Šį klausimą siūloma palikti savieigai. Savo laiku taip kalbėta apie Karaliaučiaus kraštą. Istorines lietuvių žemes, mūsų kultūros ir raštijos lopšį, kuriame dabar laikomas branduolinis arsenalas grasina visai Europai.
Nors šiandien V. Landsbergis formaliai yra tiesiog garbės pensininkas, jo autoritetas Tėvynės sąjunga pasivadinusioje partijoje, vargu, ar turėtų kelti abejonių. Ką vienas mąsto, tai kiti įgarsina ir įteisina.
Tiesos dėlei būtina pabrėžti, jog šioje partijoje yra žmonių, ginančių lietuviškas vertybes ir Lietuvos Respublikos interesus. Bet jų nėra pirmajame partinės ir parlamentinės valdžios ešelone.
Ne išimtis ir trečioji valdančiosios koalicijos partija, pasivadinusi skambiu Laisvės partijos vardu. Jos retorikoje ypač kovojama su vadinamaisiais Neapykantos nusikaltimais. Pastaroji kategorija tobulai atitinka Rusijos „ekstremizmo“ sampratą, kovojant su visais, kurie tiktai pasisako prieš politinį „meinstrymą“. Pagal „antiekstremistinius“ įstatymus, Rusijoje uždarytos tiek Jehovos liudytojų, tiek švietėjiškos Fetulos Giuleno, tiek tautinių mažumų, tiek pačių rusų tautininkų organizacijos.
Vienąsyk kriminalizavus politinę ar kultūrinę opoziciją po to galima šį teisinį principą pakreipti bet kurion pusėn. Nepritarimą vienai ar kitai pozicijai paskelbus nusikaltimu einama į totalitarizmą. Ir vargu, ar bet kuri Lietuvos valdžia, įskaitant sovietinę, buvo taip arti totalitarizmo, kaip šioji.
Lieka šviesi viltis, kad šiai Seimo daugumai lieka vos metai. Nuo mūsų pačių sąmoningumo priklausys, kuriam laikui bus atidėtas Lietuvos tapsmo Rusijos provincija pavojus. Ir ar suspėsime atidėti? Maskvos apetitas auga bevalgant. Todėl dabar svarbiausia, ką turime padaryti, tai tvirta tautos valia apginti politinį pliuralizmą, grąžinti tautos savivaldą tiesioginės demokratijos pavidalu, stiprinti visokeriopą ir besąlygišką paramą Ukrainai ir Rusijos pavergtoms tautoms, aktyvinti vienybę su NATO.
Beje, dabartinio Lietuvos Seimo vadovybė atsisakė suteikti salę Rusijos pavergtųjų tautų konferencijai. Anot jos, tai priešinga Seimo daugumos politikai investuoti į pačių rusų liberaliąsias jėgas. Jėgas, kuriose vyrauja Vladimirui Putinui lygūs imperininkai. Atsitiktinumas? Vargu.