Lietuvoje po 22 Nepriklausomybės metų vis dar yra piliečių, kurie negali suvokti, jog visi žmonės yra skirtingi. Jog visi jie turi prigimtinę teisę būti skirtingi, kol nežeidžia kitų asmenų teisių ir laisvių. Jog kiekvienas turi gerbti kito asmens skirtybes, nes tik įvairovė žmonių visuomenę kultūrine prasme daro turtingą ir įdomią.
Kai tam tikro socialinio sluoksnio ar religinėmis, moralinėmis dogmomis sukaustyta dauguma ima diktuoti kitokiems tarsi pranašesnio gyvenimo normas, visuomenės gyvenimas yra iškreipiamas. Pažeidžiamos kitokių žmonių teisės būti savimi. Jų gyvybei ir saugumui kyla grėsmės, jie negali atvirai kurti savo gyvenimo, turėti valstybės socialinių garantijų, saugaus privataus gyvenimo.
Tie Lietuvos piliečiai, kurie iki šiol nesuformavo platesnės pasaulėžiūros į kitokius žmones, atsidūrė akligatvyje, nes žodžiams „lytis“, „lytiškumas“, „homoseksualumas“ suteikė grėsmės prasmes, net nesuvokdami, kad grynas lytiškumas neegzistuoja, kadangi žmogus yra kūniškumo, intelektualumo ir dvasingumo dermė. Todėl galima daryti prielaidą, kad homofobai patys yra lytiškumo apsėsti, nes nesugeba matyti ir vertinti kitokių žmonių individualaus ir unikalaus dvasinio turinio ir jų indėlio į visuomenės ir žmonijos raidą.
Kodėl vis dar esame provincialai? Kodėl vis dar gyvename fanatizmo, dogmatizmo, siauro mąstymo erdvėje, uždarytomis durimis ir langais į pasaulį, ir tuo didžiuojamės? Todėl, kad nežinome ir bijome tiesos apie sudėtingą žmogaus prigimtį. Tos tiesos nežinome, nes Lietuvos mokslininkai mokslo populiarinimo informacija savo tautos nešviečia. Mokslininkų vietą užima apsukrūs politikai ir religijos tarnai, kurie gąsdina žmones tautos išnykimu, kitataučių ir kitatikių atėjimu į Lietuvą.
Kiekvieno žmogaus būties prasmė ir vertė atskleidžiama gyvenimu kitiems. Todėl šiandien pažymėdami Dieną prieš homofobiją, pagerbiame tuos, kurie tarptautinėje erdvėje drįsta griauti visuomenės stereotipinį, dogmatišką mąstymą, kuris iki šiol žaloja gėjų, lesbiečių, biseksualų, transseksualų gyvenimą ir pasmerkia juos mirčiai, persekiojimams, patyčioms, migracijai.
Lytinių mažumų atskirtį šiuolaikinėje visuomenėje galima įveikti tik švietimu, konkrečia moksline informacija, kuri neigia mitus apie lytiškumą, homoseksualumą ir griauna tariamas lytinės mažumos keliamas grėsmes heteroseksualams, kuri neigia neišprusėlių politikų nepamatuotą isteriją apie tradicinės šeimos griūtį ir jų tuščią, veidmainišką moralizavimą dėl amžinųjų vertybių saugojimo.
1968 metais Vakarų pasaulis plačiai sužinojo apie lytinių mažumų egzistavimą ir subkultūrą, kai Niujorko Stonewall baro prieigose susigrūmė lytinės mažumos ir policija. Tai buvo lytinių mažumų atsivėrimo pradžia. 2010 metais gegužės mėnesį įvykus Vilniaus Baltijos lytinių mažumų eitynėms, Lietuvos gyventojai ėmė suprasti, kad kitokio gyvenimo būdo žmonės visada buvo ir bus šalia heteroseksualų daugumos. 2010 metų pavasaris iš esmės pakeitė Lietuvos lyčių lygybės ir lygių galimybių politiką ir istoriją: Lietuvos gėjai, lesbietės, biseksualai, transseksualai ėmė atvirai siekti jų visaverčio gyvenimo pripažinimo, nenorėdami taikstytis su heteroseksualų nepagarba ir patyčiomis ir siekdami juridiškai apsaugoti savo gyvenimą.
Tačiau dabartinė valdančioji dauguma, konservatyviai mąstantys politikai ir visuomenės piliečiai norėtų lytines mažumas vėl nustumti į pogrindį ir paversti juos nematomais žmonėmis. Tik nuo pačios Lietuvos lytinių mažumų bendruomenės veiksmų ir žmogaus teisių gynėjų atkaklumo priklausys ar keisis Lietuva pagarbos žmogui prasme.
Šiuolaikinė valdančiųjų dauguma mėgsta Lietuvą vadinti žinių visuomene. Tačiau ar gali būti žinių visuomenė be išsamių žinių apie žmogų ir be pagarbos žmonių įvairovei ir žmogaus teisėms?
Noriu tikėti, kad po naujų Seimo rinkimų Lietuvoje bus daugiau pagarbos žmonių įvairovei, kad švietimo įstaigos išsivaduos nuo lytinių mažumų stigmos, neugdys vaikų vienpusiškai mąstančiais piliečiais, nesuvokiančiais tikrovės ir žmogaus prigimties sudėtingumo. Noriu tikėti, kad pagarba žmogaus teisėms bus realiai diegiama šeimoje ir visuomenėje.