Akivaizdu, kad priešiškos jėgos blokuoja visuotinį MMA pakėlimą, todėl žmonių gyvenimo gerėjimas vyks palaipsniui - atsižvelgiant į regioninę politiką ir jaunimo nedarbo mažinimą.
Diskutuojant su Lietuvos ekonomistais, atrodo, kad jiems svarbu ne žmogaus pragyvenimo lygis (o esame viena iš skurdžiausių ES valstybių), o abstraktūs rodikliai ir tendencingos prognozės. MMA didinimas sulaukia aršaus pasipriešinimo, daugiausia dėl to, kad, pasak angažuotų ekspertų, daugiau pinigų žmonių piniginėse, neva, išbalansuotų ekonomiką.
Ieškoti būdų padėti
Todėl sakau, kad MMA didinimas gali būti proporcingas, įvertinant ekonominį lygį kiekvienoje savivaldybėje ir taip diferencijuojant - kur minimalus mėnesio atlyginimas privalo būti kuo didesnis ir kur - mažesnis. Kitaip sakant, pradėtume vykdyti regioninę politiką.
Ten, regionuose, Lietuva. Mokslininkai gyvenimo lygį apibrėžia kaip sudėtingą daugiastruktūrę sistemą, sudarytą iš daugelio įvairių socialinių, ekonominių ir demografinių procesų visumos, susijusių tarpusavio ryšiais ir pasireiškiančių konkrečioje geografinėje aplinkoje. Mūsų atveju - Lietuvos savivaldybėse.
Absurdiška, kad kai kuriose probleminėse savivaldybėse vidutinis darbo užmokestis yra mažesnis už dabar patvirtintą minimalų. Skaičiuojama, kad Lietuvos miestuose gyvenimo lygio ir darbo užmokesčio skirtumai vidutiniškai siekia beveik 2,3 karto. Nesakau, kad tokiomis pat proporcijomis turėtų būti skirstomas ir MMA dydis, bet siūlau, atsižvelgus į regiono specifiką ir ekonominę būklę, jį diferencijuoti, nustatyti, kuriose savivaldybėse MMA būtina didinti, kuriose – galima, ir kur reikia palikti nepakeistą. Verslas skaičiuoja pinigus, jam bus parankiau kurti darbo vietas regione. Nes ten MMA mažesnis, savina produkto taip pat mažesnė. Jaunimui nereiktų veržtis į Vilnių.
Pavyzdžiui, brangiausiame ir daugiausiai praskolintame Vilniuje ar kituose didmiesčiuose bei ekonomiškai pažengusiose savivaldybėse, kur vartojimo kainos ir gyvenimo lygis yra aukščiausias, žmogus kasdien moka brangiausiai, mieste sukoncentruota virš 70 proc. finansų, todėl ir MMA čia turi būti didžiausias. Žmogui čia pragyventi kainuoja brangiausiai, o Vilnius – turtingiausias. Tuo tarpu, pavyzdžiui Jurbarko, Joniškio ar Pagėgių savivaldybėse, kur pragyvenimo lygis yra žemiausias, MMA galėtų būti nedidinamas.
Atsakymas liberalams ir viltis jaunimui
Tai būtų atsakas liberalams, drebantiems, kad pigesnis pinigų kiekio paleidimas į rinką gali išbalansuoti ekonominę situaciją. Šiuo atveju, kolegos - laisvosios rinkos šalininkai - gautų dar vieną argumentą apsiraminti - žemo pragyvenimo lygio savivaldybėse smulkus ir vidutinis verslas nenukentėtų, nes ten veikiančioms įmonėms nereikėtų didinti minimalaus atlyginimo darbuotojams, kas mažo pajamingumo regionuose būtų nepakeliama našta dėl per mažo pinigų kiekio juose.
Dar vienas svarbus aspektas, užtikrinantis didesnes gyventojų pajamas - užimtumo skatinimas, kad kuo daugiau žmonių turėtų darbo. Didžiulis darbo išteklių potencialas - įdarbintas jaunimas. Tai yra darbingiausias, produktyviausias ir veržliausias visuomenės sluoksnis, pajėgus sukurti daugiausiai vertės, bet beveik neturintis galimybių įsidarbinti.
Darbdaviai galėtų lengviau įdarbinti pirmą kartą darbo ieškančius jaunuolius, jei žinotų, kad pradžioje jiems nereikės mokėti didžiulio minimalaus atlyginimo. Tam, kad jaunimas galėtų užsikabinti, o paskui ir užsitvirtinti darbo rinkoje, pradžioje galėtų tikėtis darbo už minimalų atlyginimą. Taip, jei darbdavys priima į naujai sukurtą darbo vietą pirmą kartą įsidarbinti norintį jaunuolį, jis galėtų mokėti jam, pvz., 0,7 MMA. Jaunuolis be patirties būtų patrauklus darbdaviui, gautų darbą, įgytų patirtį.
Taigi, jei nori, kad tavo šalies gyventojas gyventų geriau, šiek tiek priartėtų prie latvių, estų, ne kritikuok, bet siūlyk. Apgalvok ir siūlyk.
Tada Lietuva klestės.