Pradėkime nuo paties atvejo ir kaip kai kurios Lietuvos partijos sako – nuo žmogaus. Turbūt niekas nesiginčys, jog Žydrūnas Ilgauskas kilme ir gyvenimo istorija yra lietuvis. Skaitytojai gal būt net pyktels, kam pabrėžiama tai, kas visiems tarsi visiškai aišku. Tačiau dvigubos pilietybės problemos ir sprendimai gali būti dvejopi.
Vienu atveju, problemos kyla Lietuvos piliečiui išsaugojant savo pilietybę, įgyjant ryšius su kita valstybe. Toks asmuo ypatingas tuo, jog Lietuvos pilietybę (išskyrus išimtis) turi nuo gimimo, yra lietuvis savo kilme, gyvenęs Lietuvoje ir mokantis valstybinę kalbą.
Teisėtų lūkesčių prasme toks asmuo yra patikimas dvigubos pilietybės turėtojas, nes jo ryšiai su Lietuva buvo ir yra akivaizdūs. Jam liekant Lietuvos piliečiu, valstybė išsaugoja kokybišką pilietinės Tautos dalelę. Taip elgtis verta ir teisinga, kai pilietinės Tautos skaičius smuktelėjo žemiau trijų milijonų.
Kiti keblumai kyla kai žinomi, gabūs užsienio piliečiai reikalingi Lietuvai dėl valstybės ūkio, meno, sporto pridėtinės vertės kūrimo.
Pasaulyje tokie užsieniečių „pasisavinimo“ reiškiniai vyksta nuo seniausių laikų. Jie turi mokslinį pagrindimą ir laikomi vienu iš valstybės valdymo būdų (meritokratija).
Tiesa, dvigubos pilietybės suteikimas čia yra rizikingas ir ne itin patriotinis žingsnis. Nebelikus bendradarbiavimo poreikio bent iš vienos pusės (valstybės ar asmens), scenas ir ašaras dėl pilietybės greitai pakeičia pamojavimas skarele (dailiojo čiuožimo atstovės I.Tobias pavyzdys).
Apžvelgus du dvigubos pilietybės scenarijus, grįžkime prie Ž.Ilgausko. Manyčiau, jog tokio asmens atžvilgiu jie dera drauge. Toks asmuo buvo yra ir tebebus lietuvis savo kilme. Ir be abejo – yra ir liks išskirtinė figūra pasaulio sporto istorijoje. Kaip bevertintume krepšinį, praeis dar ne vienas dešimtmetis, kai NBA „Hall of fame“ turės daugiau nei penkis lietuvius.
Formaliai žiūrint, Ž.Ilgauskas turėjo suvokti savo sprendimų pasekmes ir jas ginčyti kur kas anksčiau. Lietuvos užsienio reikalų ministerijos veiksmų teisėtumo požiūriu Konstitucinio teismo pirmininkas Dainius Žalimas yra visiškai teisus: prisiekdamas JAV, Ž.Ilgauskas sąmoningai atsisakė Lietuvos pilietybės. Todėl Lietuvos valdžia gali būti visiškai rami ir saugi – joks teismas ar arbitražas nepanaikins tokio sprendimo.
Tačiau valdžios pasitenkinimas ir ramus pasiteisinimas pilietybės panaikinimo „teisėtumu“, neapima problemos esmės ir jos sprendimo teisingumo ir moralumo, jo poveikio visuomenei, ypač lietuviams išeiviams. Ilgalaikiu bei visuminiu požiūriu Lietuvos valdžia toliau laikosi požiūrio, jog geriau prarasti savus piliečius nei pakeisti valdymo principus.
Šarūno Jasikevičiaus „absurdo“ ir Konstitucinio Teismo pirmininko „viskas pagal įstatymą“ nuomonių kraštutinumai atspindi visuomenės ir valstybės požiūrių prarają. Todėl turime priimti tokį sprendimą, jog Lietuvos Respublikos pilietybės netektis būtų ne teisėtas veiksmo atoveiksmis, o paskutinysis Lietuvio pasirinkimas.