aA
Pasmerktieji aprengiami spalvotais drabužiais, ir juodai apsirengę kaukėti budeliai visų akivaizdoje nukerta jiems galvas.
Mantas Adomėnas
© Asmeninio archyvo nuotr.

Tikėjimo neišsižadėjęs dešimtmetis berniukas nukryžiuojamas, prikalant jo rankas prie kryžiaus. Kitam, pagyvenusiam vyrui, mirštančiam nuo kankinimų, kryžius sugrūdamas į gerklę. Dvidešimtmetė mergina, atsisakiusi patenkinti iškrypėliškas užpuolikų užgaidas, viešai sudeginama. Diena vėliau toks pats likimas – mirtis liepsnose – ištinka aštuoniasdešimtmetę senutę, atsisakiusią priimti užpuolikų religiją.

Tamsiųjų amžių barbarų antplūdis? Krikščionių persekiojimas Romos imperijos laikais? Ne, tai XXI amžius, įvykiai, įvykę prieš kelias savaites ar mėnesius ir tebevykstantys Artimuosiuose Rytuose arba Šiaurės Afrikoje, kraštuose, kuriuos ne vienas šitai skaitantis galbūt yra aplankęs kaip turistas. Šias egzekucijas stebėjo ne keli šimtai aikštėje susirinkusių praeivių, bet milijonai žmonių per YouTube’ą ir Twitterį. Kas prieš dešimtį, netgi prieš keletą metų būtų galėjęs patikėti, kad toks bus XXI amžiaus tikrovės aprašymas?

Baisybių sąrašą galima tęsti ir tęsti; daugybę dalykų, apklausę liudininkus, yra dokumentavę įvairūs Jungtinių Tautų komitetai ir kitos tarptautinės organizacijos. Išsamų raportą „Persecuted and Forgotten?“ („Persekiojami ir pamiršti?“) prieš porą mėnesių paskelbė katalikiška organizacija „Aid to the Church in Need“. Tačiau užvis daugiausia informacijos pasiekia iš pačių persekiotojų – Islamo Valstybės (ISIL), Al-Nusra fronto ir Boko Haram, nepraleidžiančių progos pasididžiuoti savo žygdarbiais islamo vardan socialiniuose tinkluose.

Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas pranešė apie tai, kad Islamo Valstybės kovotojai žudo religinių mažumų – daugiausia krikščionių ir jazidžių – vaikus, tarp jų yra ir „keletas masinių berniukų egzekucijų atvejų, taip pat pranešimai apie vaikų galvų nukirsdinimą, nukryžiavimus ir gyvų vaikų laidojimą“. Kai spalio 6 dieną kaime netoli Alepo dvylikamečio berniuko tėvas atsisakė išsižadėti tikėjimo, ISIL kankino vaiką kartu su dviem kitais krikščionimis ir juos nukryžiavo; prieš tai, mėgindami priversti tėvą „atsiversti“, nukapojo berniuko pirštus. Jų kūnai buvo dvi dienas palikti kaboti ant kryžių su užrašu „Netikėliai“.

Tūkstančiai vaikų – jauniausi iš jų vos dešimties metų – prievarta paimami į „Kalifato liūtukus“, kur mokomi tapti džihadistais ir savižudžiais sprogdintojais, kovosiančiais prieš savo pačių bendruomenes. Tūkstančiai krikščionių ir jazidžių vyrų nužudyti vietoje, nukirsdinti ir nušauti prieš kameras, nukryžiuoti, sudeginti, neretai – po nežmoniškų kankinimų, primenančių nuožmiausius NKVD sadizmo proveržius.

Pateikiami neįmanomi išpirkos reikalavimai – 10 milijonų, 23 milijonai dolerių – leidžiantys su sadistiniu pasimėgavimu po kelis žudyti pagrobtuosius įkaitus krikščionis prieš kamerą, kartu pranešant artimiesiems, kad ir likusių laukia tas pats likimas, jei išpirka nebus sumokėta. Vienas toks žudymas sąmoningai atliktas rugsėjo 23 – švenčiant Eid al-Adha, musulmonų „Aukos šventę“.
Vienas po kito žudomi kunigai: jėzuitai, dešimtmečius dirbę gailestingumo darbus visų tikėjimų žmonėms, armėnai, sirai ortodoksai. Armėnų ortodoksų vyskupas Sirijoje pranešė, kaip pora džihadistų iš autobuso išsivedė du keleivius, kuriuos identifikavo esant krikščionis; netrukus jie grįžo ir ant autobuso grindų pastatė dėžę – atidarę, aplinkiniai joje rado savo krikščionių bendrakeleivių nupjautas galvas.

Krikščionių ir jazidžių moterims ISIL įsigalėjimas, be žudymų ir vaikų grobimo, dar atnešė ir siaubingą seksualinę vergovę, nematytą nuo Osmanų imperijos laikų. Zainab Bangura, JT specialioji atstovė seksualinės prievartos klausimais Artimuosiuose Rytuose, praneša, kad ISIL, siekdami užverbuoti kuo daugiau kovotojų į savo gretas, kiekvienoje užimtoje teritorijoje grobia moteris bei merginas ir pardavinėja – „kartais ne brangiau, nei už pakelį cigarečių“. ISIL fatvų „ministerija“ paskelbė „Vergijos atgaivinimo taisykles“, pagal kurias „Knygos tautų“ (žydų ir krikščionių) ir „politeistų“ (jazidžių) moteris leidžiama imti vergėmis seksualiniams poreikiams tenkinti. „Taisyklėse“ paskelbtas ir kainininkas – pačios brangiausios yra „krikščionių/jazidžių merginos, 1-9 metų, 172 doleriai“.

Jazidžių paauglė paliudijo JAV Kongreso nariui Frankui Wolfui apie tai, kaip buvo ISIL kovotojų pagrobta netoli Sindžaro ir nugabenta į Mosulą, kur ją laikė kartu su 700 kitų pagrobtų merginų – jauniausia buvo vos 7 mėnesių. Merginos buvo suskirstytos pagal akių spalvą, padalintos į „gražių“ ir „bjaurių“ grupes ir parduotos, pačias gražiausias rezervuojant ISIL vadams. Ji pati už du dolerius buvo parduota vyrui musulmonui, nuo kurio paskui įstengė pabėgti.

Žūsta ir kenčia ne tik žmonės; naikinama ištisa civilizacija. 2015-ųjų kovą ISIL „Twitteryje“ paskelbė nuotraukas, rodančias sprogdinamą IV amžiaus Mar Behnam vienuolyną Karakošo mieste Ninivės lygumoje. Jame buvo sergstimas bene vertingiausias senovinių siriškų rankraščių rinkinys Irake. V amžiaus Mar Elian vienuolynas buvo tiesiog išgriautas buldozeriu. Mosule liepos 6 d. ISIL išsprogdino istorinę tūkstančio metų senumo Nuolatinės Pagalbos Motinos bažnyčią, o sirų ortodoksų Šv. Efraimo Katedra buvo paversta Mudžachedų mečete. Per pastaruosius pusantrų metų sugriauta apie 30 procentų Sirijos bažnyčių. YouTube tinklas pilnas filmuotos medžiagos, kaip naikinami ir išniekinami kapai, ikonos, kryžiai, paminklai, tarp jų – biblinio pranašo Jonos kapas.

Nėra taip, kad krikščionys, jazidžiai, sabėjai-mandėjai ir kitos Artimųjų Rytų religinės mažumos tiesiog pakliuvo į nuožmaus karo kryžminę ugnį. Krikščionys ir jazidžiai nėra nei Sirijos, nei Irako politinių ir etninių konfliktų dalyviai, jie nėra kovojanti pusė nė viename kare. Tačiau jie susiduria su tikslinga pastanga juos išnaikinti ar bent išguiti iš islamistų valdomos teritorijos. Kaip britų parlamentarams sakė buvusi Irako parlamento narė jazidė Ameena Saeed Hasan, „Jazidžiai yra tapę masinių žudynių taikiniu. Tikslas yra jų sunaikinimas... Tai yra genocidas ir tarptautinė bendruomenė turi tai įvardyti.“

Tą patį galima pasakyti ir apie krikščionis, ir apie kitas religines mažumas. Viskas prasidėjo „nūn“ ženklais, pradėjusiais rastis ant krikščionių durų (ن, „nūn“ – pirma arabiško žodžio „nazarietis“, t.y. „krikščionis“, raidė). Vėliau krikščionių persekiojimas progresavo į sistemingą žudymo, teroro, prievartavimo, įkaitų grobimo, nepakeliamai didelės „džizyja“ – kitatikių mokamos duoklės – primetimo, prievartinio spaudimo atsiversti į islamą, ekonominių gyvavimo prielaidų naikinimo programą. Jos tikslas vienas – „apvalyti“ užgrobtas Artimųjų Rytų žemes nuo kitatikių, fiziškai juos sunaikinant, prievarta atversdinant į islamą, pagrobiant vaikus – taip užkertant kelią tęsti bendruomenės tradiciją – ir priverčiant bėgti iš gimtųjų kraštų.

„Jeigu tai nėra genocidas, tai kas tuomet yra?“, prieš kelias savaites Jungtinės Karalystės parlamente klausė Lordas Altonas. Iš tiesų, Jungtinių Tautų Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį 2 straipsnis skelbia, jog “genocidu laikoma toliau išvardyta veika, kuria siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę, būtent: a) tos grupės narių žudymas; b) rimtų fizinių ar psichikos sužalojimų darymas tos grupės nariams; c) tyčinis sudarymas tai grupei tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis apgalvotai siekiama fiziškai sunaikinti ją visą ar jos dalį; d) priemonių, kuriomis siekiama riboti tai grupei priklausančių žmonių gimstamumą, panaudojimas; e) prievartinis vienos tokios grupės vaikų perdavimas kitai”. Kraupu, tačiau nėra nė vieno iš penkių genocido kriterijų, kurio neaptinkame Islamo Valstybės šalininkų elgesyje su krikščionimis, jazidžiais ir kitomis religinėmis mažumomis.

Tačiau islamistų prievarta Sirijos bei Irako krikščionių ir jazidžių nepalieka ramybėje ir pabėgus nuo genocido iš Islamo Valstybės valdomų teritorijų. Turkijoje, Libane ir Jordanijoje esančiose pabėgėlių stovyklose religinių mažumų atstovus toliau terorizuoja tie patys islamistai – jie persekioja, žudo, grobia vaikus, moteris, nelaisvėn ima įkaitus. Jų tinklai apraizgę šimtatūkstantines pabėgėlių stovyklas, ir vietos valdžia neturi nei resursų, nei ypatingo noro su jais dorotis. Jų įtaka siekia netgi pabėgėlių stovyklas Vakaruose – Vokietijoje krikščionys pabėgėliai susidurdavo su tokiu bauginimu ir teroru, kad Vokietijos policijos organizacija rekomendavo organizuoti atskiras pabėgėlių stovyklas musulmonams ir krikščionims.

Todėl krikščionys retai apsigyvena JT pabėgėlių stovyklose; jie kuriasi atskirose stovyklose už dešimčių kilometrų. Tačiau taip jie praranda tiek teisę į paramą, kurią Jungtinės Tautos teikia tik savo pripažįstamose stovyklose gyvenantiems pabėgėliams, tiek galimybę legaliai gauti prieglobstį Vakaruose, kurią irgi dalina JT Vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdyba. Būtent todėl tarp Vakarus pasiekiančių pabėgėlių krikščionių yra nenormaliai mažai – nors prieš karą krikščionys sudarė 10 procentų Sirijos gyventojų, tarp sirų, kuriems JAV suteikė prieglobstį, krikščionių yra tik 2,6 proc.
Ir nereikia pasiduoti iliuzijai, kad Vakarams šiek tiek saikingai pabombardavus Islamo Valstybės centrus, situacija normalizuosis, kad pavojaus smaigalys praslinks ir krikščionys bei kitos religinės mažumos galės saugiai grįžti į gimtąsias vietas. Vietos gyventojai yra radikalizavęsi – raides „nūn“ ant krikščionių durų pirmiausia piešdavo ne mudžachedai, o suradikalėję, įnirtę kaimynai, pirmi puolantys dalintis išvytų ar nužudytų krikščionių turtą. Krikščionių ir jazidžių gyvenimo ekonominės prielaidos sunaikintos, jų tradicinės gyvenamosios vietos – ypač krikščionių – neapginamos. Kitaip nei kalnuose įsitvirtinę kurdai, krikščionys gyveno pasklidę tarp musulmonų, o didžiausia jų santalka Irake buvo ne kur kitur, o atviroje Ninivės lygumoje.

2003 metais Sirijoje gyveno apie 1.5 milijono krikščionių, dabar, įvairiais vertinimais, jų likę ne daugiau 200 tūkstančių. Paskutinis Irako krikščionių surašymas 1987 m. irgi nurodo panašų skaičių – 1.4 milijono. Kiek jų likę dabar, niekas nebeapsiima spėlioti.

Už tos demografinės statistikos, tų nepilnų trijų milijonų krikščionių stovėjo beveik dviejų tūkstančių metų nepertraukiamos istorijos, didinga Artimųjų Rytų krikščioniškoji civilizacija, kurios pasiekimai driekėsi nuo Sinajaus iki Alepo, nuo imperatorienės Elenos įspūdingų paminklų iki Bizantijos palikimo ir kryžiuočių tvirtovių. Kartu su krikščionimis ten šimtus metų gyveno kitos religinės mažumos: mandėjai, paskui Jėzų nenuėję Jono Krikštytojo mokiniai, iš mitraistų ir zoroastrininkų kilę jazidžiai, garbinantys Povų Angelą. Kartu jie liudijo ypatingą kultūrinio bei religinio Artimųjų Rytų paveldo archaiškumą ir įvairovę. Ir visa tai virsta į nieką vienos kartos, mūsų kartos akyse.

O baisiausia, kad informacijos apie tai daugybė, bet tikros žinios – kad Europos pašonėje vyksta siaubingas genocidas – negirdėti. Piktintis krikščionių žudymu yra kažkaip nepatogu, nesmagu – juk daugelis Europos Apšvietos idėjinių vaikų bei vaikaičių ir patys mielai tą darytų, kaip galima spėti iš jų pasisakymų krikščionybės atžvilgiu, – tik šeimoje įdiegtos mandagaus elgesio taisyklės neleidžia... Kad ir kaip būtų, faktas tas, kad kalbėti apie tai šiek tiek gėdinga. Lygiai taip gėdinga ir nepatogu buvo kalbėti apie žydų žudynes II pasaulinio karo metais. Žvalgybos žinojo, politikai žinojo, bet viešai nekalbėjo. Tačiau tai galima buvo ignoruoti tik tol, kol Vakarų kariuomenės neįžengė į koncentracijos stovyklas ir visi skrupulai nenublanko prieš nepakeliamą tikrovę.

Prieš tris savaites, kai pasaulis gedėjo Paryžiaus žudynių, prie jazidžių šventojo Sindžaro kalno buvo aptiktos kelios masinės kapavietės, kuriose – daugiausia vyresnių moterų palaikai. Tai palaikai moterų, kurios buvo per senos prievartauti arba parduoti; jas islamistai tiesiog sušaudė ir suvertė į griovius. Ar tai jums nieko neprimena?

Tikiuosi, kad kada nors ir mūsų tyla Artimųjų Rytų krikščionių, jazidžių, mandėjų atžvilgiu bus lygiai gėdinga ir nepateisinama, kaip ta nusikalstama tyla, tiek metų dengusi vykstantį holokaustą.
Tačiau genocidas nesibaigė, jis tebevyksta dabar, as we speak, ir turime ne apraudoti, o ieškoti svertų padėčiai pakeisti.

Pirmiausia – netylėti. Šiandien Seimo posėdyje bus svarstoma rezoliucija, įvardijanti religinių mažumų persekiojimą Sirijoje bei Irake kaip karo nusikaltimus ir genocidą – kas tai ir yra pagal JT Konvencijos apibrėžimus. Įvardydami tai kaip genocidą, mes ne tik suteiktume persekiojamiems žmonėms moralinę paramą – nors tai irgi labai svarbu. ISIL veiksmų įvardijimas genocidu ir karo nusikaltimais, skleidžiamas diplomatinėmis, tarptautinių santykių priemonėmis, pats savaime kuria politines pasekmes, kaupia tarptautinėje bendrijoje politinės valios kritinę masę imtis realios atsakomybės ir konkrečių sprendimų. Ir, visų pirma, jis leidžia išskirti persekiojamuosius, genocido aukomis tapusius asmenis visoje pabėgėlių masėje, įpareigoja jiems teikti ypatingą pagalbą – tuo tarpu dabar krikščionys ir kitos religinės mažumos netgi pabėgėlių stovyklose yra paliekami už borto, kai suteikiama humanitarinė pagalba ar galimybė gauti prieglobstį.

Po Paryžiaus įvykių Vakaruose jau pribręsta politinė valia imtis karinės opcijos – ne tiek dėl religinių mažumų genocido, bet todėl, kad ISIL ir jų sėbrai, nepakeliami, tironiški, barbariški režimai, yra grėsmė pačios Europos saugumui. Po karo veiksmų galbūt ateis laikas galvoti apie ilgalaikius sprendimus religinių mažumų likimui išspręsti: galbūt sukurti savotišką krikščionišką-jazidišką „Izraelį“ Artimuosiuose Rytuose – saugią zoną, kurios saugumą garantuos Vakarai? O gal išeitis bus visuotinis Artimųjų Rytų krikščionių persikraustymas į Vakarus, kur jų integracija turėtų būti sklandi ir neproblemiška, nes tai yra tų pačių civilizacinių tikslų siekiančios bendromenės, kaip ir Europos tautos? Kad ir kaip būtų, bus reikalinga stabili ir kantri politinė valia, reikės ilgalaikio scenarijaus. Jo reikia ne tik religinėms mažumoms, ne tik karo sudraskytoms Artimųjų Rytų tautoms, bet ir pačiai Europai, jei ji nori išvengti Romos Imperijos likimo.

Tačiau pradėkime nuo paprasto žingsnio – nebijokime matyti tai, kas akivaizdu, ir įvardyti, tai kas vyksta: genocidas, kurio vardo vis dar nedrįstame ištarti.

Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Streikavę mokytojai vėl nubudo: reikalauja naujų algų ir bent dvigubai didesnių įkainių (327)

Pernai streikavusios profsąjungos mokytojai trečiadienį vėl reikalavo valdžios didinti algas ir...

Įspėja: Lietuvos link nuo Baltarusijos atslenka dūmai padidėjusi oro tarša, rekomenduoja vengti atvirų erdvių miestuose (128)

Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba trečiadienį pranešė, kad 7 val. ryto Lietuvos laiku...

Vasiliauskas: Jakeliūnas siūlė paskatinti „Revolut“ trauktis opozicija kalba apie apkaltą (27)

Lietuvos banko (LB) vadovas sako, kad Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Stasys...

Vladimiras Laučius. Dvi žinios konservatoriams: viena gera, kita – tradiciškai (278)

„Lietuvos ryto“ savaitgalį paskelbti „Vilmorus“ naujausios apklausos duomenys...

Tragiško gaisro nuniokotai Paryžiaus Dievo Motinos katedrai – nauja grėsmė (49)

Sudegusią Paryžiaus Dievo Motinos katedrą atstatantys architektai skuba uždengti pastatą, kad...

Abiturientų nuotaikos po pirmojo egzamino: pasakojo apie gautas temas ir džiaugėsi – jokio streso (36)

Trečiadienį abiturientams prasidėjo brandos egzaminų sesija. Pirmasis išbandymas – užsienio...

NEJAUKIAI su Tomu Sinickiu: svečiuose Arvydas Juozaitis (1)

Šiame epizode Arvydas Juozaitis prisimena jaunystę, laiškus mamai, olimpines žaidynes, pasakoja...

Jakeliūno paviešintas Lietuvos banko susirašinėjimas privertė Vasiliauską teisintis (132)

Seimo Biudžeto ir finansų komiteto ( BFK ) pirmininkas Stasys Jakeliūnas trečiadienį...

Ieškomi beveik 3 tūkst. gyventojų, kuriems priklauso atgauti žemę (30)

Pagal balandžio 1 d. duomenis, nuosavybės teises į kaimo vietovėse turėtą žemę, mišką ir...

Prognozuoja, kad po 5 metų įmonės masiškai atsisakys buhalterių (9)

Lietuvoje buhalterio paslaugų atsisakyti galima jau dabar, nes rinkoje jau yra sukurtų įrankių....