Kaip teisingai pastebėjo Vladimiras Laučius viename iš savo komentarų, dalis politikų renkasi gyventi su rožiniais akiniais ir tiesiog atsisako patikėti, kad taip gali nutikti – dvidešimt pirmajame amžiuje slėptis nuo bombų ir brutalios agresijos. Tokiu pavojingu mąstymu jie maitina ir savo rinkėjus. Užuot mokius ir edukavus visuomenę, kaip apsaugoti save ir savo artimuosius nelaimės atveju, tiems, kurie drįsta apie tai kalbėti, yra klijuojamos įvairios etiketės: nuo „skleidžiantis paniką“ iki „ne patriotas“. Tačiau tikėjimas ar netikėjimas neturi nieko bendro su realybe, kuri bet kuriam sveiko proto žmogui diktuoja, kad karas ar kitokia krizė ateina, tikime mes ja ar ne. Ruoštis ją atremti ir suvaldyti reikia dabar, o ne tada, kai raketos jau krinta. Panašu, kad Vilniaus valdžiai nė motais Ukrainos išmoktos pamokos. Juk viskas, įskaitant slėptuves nuo bombų, kainuoja pinigus ir kitus resursus.
Jau kuris laikas domiuosi, kaip Vilniuje ruošiamasi ekstremalioms situacijoms, kaip sostinėje aprūpinamos specialiosios tarnybos. Tačiau, kai susitikimuose su vilniečiais manęs klausia, atrodytų, labai paprasto klausimo – kur slėptis jeigu prasidėtų karas, – aš neturiu atsakymo. Jo neturi ir dabartinė miesto valdžia, kuri šio klausimo apskritai vengia. Nes kam sėti paniką, kam kelti nepatogius klausimus ir gąsdinti žmones? Panašu, kad Vilniaus valdžia tiki, jog apsimetus, kad problema neegzistuoja, ji savaime išnyks. Deja, kol kas nesimato jokių ženklų, kad Lietuvos geopolitinė situacija greitai pasikeis, o Baltarusija su Rusijos Federacija iškels baltas vėliavas ir taps taikos balandžiais. Todėl apsimesti, kad mums pavojus negresia, ir įkišti galvas į smėlį yra mažų mažiausiai kvaila ir neatsakinga.
Pavieniai Lietuvos žmonės užklupus Ukrainos karui sureagavo greitai. Parduotuvėse buvo iššluotos kai kurių produktų lentynos, gryninami pinigai, pilami degalai. Per 2022 m. Lietuvos piliečiams išduota beveik 720 tūkst. asmens dokumentų – daugiausiai per pastarąjį dešimtmetį. Žmonėms užteko kelių karo dienų suprasti, kad reikia būti pasiruošusiems bet kokiems scenarijams, tačiau Vilniaus valdžia per metus nesugebėjo pasiruošti ir informuoti žmonių, kur ir kaip jiems saugotis.
Karas nėra vienintelis pavojus. Mieste įmanomos ekstremalios situacijos, kurias gali iššaukti tiek socialiniai įvykiai (riaušės, streikai), tiek gamtiniai (potvyniai, miškų gaisrai, karščio bangos). Šiandien itin aktualūs ir technologiniai įvykiai. Mieste gali sutrikti elektros tiekimas, nuotekų sistema ar vandens tiekimas. Sostinės infrastruktūra nėra pasiruošusi ekstremalioms energetinėms situacijoms. Dauguma kritinių miestui paslaugų – ligoninės, transportas, vandens tiekimas ir nuotekų tvarkymas, kuro tiekimas – tiesiogiai priklauso nuo energijos tiekimo. Pagalbos esant masiniam įvykiui taip pat gali tekti laukti ilgai. Iš dvylikos būtinų gaisrinių komandų turime tik šešias.
Tarnybos tokiems ir panašiems įvykiams bei jų pasekmėms likviduoti ruošiasi nuolatos. Deja, miestiečiai į pratybas įtraukiami retai. Pagalvokite, kiek kartų jums patiems teko sudalyvauti panašiose pratybose? Kiek kartų gavę žinutę apie galimą pavojų, pavyzdžiui, didelę oro taršą, kuria buvo skatinama uždaryti langus arba slėptis saugioje vietoje, numojote ranka ir likote prie darbo stalo? Dauguma pratybų iš tikrųjų yra orientuotos tik į specialiųjų tarnybų pasiruošimą, o gyventojai apie tai sužino tik per socialinius tinklus ar pamatę reportažą per žinias.
Būsima miesto valdžia turėtų pasirūpinti šiuo klausimu ir pirmiausia sustiprinti Civilinės saugos koordinacinį centrą miesto administracijoje. Paskutinės ekstremalios situacijos („Covid“ pandemija, Ukrainiečių pabėgėlių krizė) parodė, kad mieste nėra stipraus koordinatoriaus, o situaciją labiausiai gelbėjo nevyriausybinių organizacijų veikla. Sostinės įmonės, teikiančios svarbiausias paslaugas, turėtų būti aprūpintos alternatyviais elektros tiekimo pajėgumais. Mieste turėtų reguliariai vykti koordinacinės pratybos, kuriose dalyvautų ir miesto gyventojai. Savivaldybė turi reikalauti centrinės valdžios, kad būtų pasiektas civilinės saugos pajėgų aprūpinimo standartas. Galiausiai, vilniečiai turėtų būti nuolatos šviečiami, ką daryti nelaimės atveju, kad kiekvienas mokinukas ir močiutė žinotų, kaip rasti artimiausią slėptuvę, kur gauti vandens ir kieno prašyti pagalbos.
Lietuva yra NATO narė ir, nors pasitikiu Aljansu ir tikiu, kad jo narės mus gintų ir mums padėtų tiek karo, tiek kitų nelaimių atveju, visų pirmiausia, už savo saugumą esame atsakingi patys. Kiekviena valanda yra svarbi ir sauganti gyvybes. Visi Vilniaus gyventojai turi turėti prieglobstį ir žinoti, kaip jį rasti, dar iki tol, kol mūsų ginti stotų NATO pajėgos, kurių dalimi esame ir mes patys. Ukrainos karo pavyzdys parodė, koks svarbus yra ne tik kariškių, bet ir civilių žmonių indėlis. Turime išmokyti savo žmones, kaip išgyventi sunkiomis sąlygomis, kaip suteikti pagalbą nukentėjusiesiems, pasirūpinti vaikais ir kitomis socialiai pažeidžiamomis grupėmis. Nereikia gyventi nuolatinėje paranojoje ar baimėje, tačiau labiausiai nuo baimių apsaugo pasiruošimas, o ne pavojaus neigimas.