Štai dar kovo mėnesį paklausta, kokių priemonių rengiamasi imtis, kad vaikų globos namuose augančių vaikų skaičius, kuris šiandien siekia keturis tūkstančius, mažėtų, Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė vengė kalbėti apie konkrečius projektuojamus rezultatus, tačiau akcentavo, kad keičiantis situacijai bei aplinkybėms – didelė siekiamybė būtų globos namuose augančių vaikų skaičių sumažinti perpus.
Kas bent kiek nors draugauja su skaičiais, be didelių pastangų galėtų suprasti, jog ministrė kalbėjo apie tai, kad siekiamas rezultatas – jog globos įstaigose augančių vaikų skaičius sumažėtų bemaž dviem tūkstančiais.
Tačiau sklaidydami 2012 – 2016 m. Vyriausybės programos įgyvendinimo prioritetinių priemonių planą, kuris taip pat patvirtintas kovo mėnesį, matome visai kitokius planus – iš veržlaus ministrės užmojo globos namuose augančių vaikų skaičių sumažinti pora tūkstančių, čia telikęs juodu ant balto užrašytas ketinimas bendrą globojamų vaikų skaičių (38,4 proc. šių vaikų – globojami vaikų namuose) sumažinti 326 vaikais. Tad tampa akivaizdu, kad net bendrasis globojamų vaikų skaičius nesumažės tiek, kiek žadėjo ministrė, o ką jau kalbėti apie globos įstaigose globojamų vaikų skaičių.
Dar neramiau dėl šių Vyriausybės užsibrėžtų tikslų tampa tuomet, kai supranti, kad toks (gal net daug rezultatyvesnis!) globojamų vaikų skaičiaus mažėjimas įvyks natūraliai ir be jokių šios Vyriausybės pastangų – dėl jau anksčiau pradėtų taikyti priemonių bei natūralių demografinių pokyčių, kurie įtakojo globojamų vaikų mažėjimą ir 2011 m., ir 2012 m., kai globojamų vaikų skaičiai atitinkamai mažėjo 317 bei 271 vaiku kasmet.
Esant tokiai skaičių maišalynei, norisi kiek daugiau tikslumo iš šią sritį kuruojančios institucijos. Juolab, kad kalbame apie siektinus rezultatus, kuriuos po ketverių metų neišvengiamai ateis laikas įvertinti.
Taigi Vyriausybės valandoje ministrė A. Pabedinskienė, prašoma patikslinti, ar tikrai planuojama bendrą globojamų vaikų skaičių per ketverius metus tesumažinti 326 vaikais, atsako, jog tie skaičiai „tikrai gali būti realūs“, tarsi tai būtų nemažas iššūkis. Aiškiai konstatuota, kad šios Vyriausybės tikslas – ne koks nors žadėtas tūkstantinis globos namuose augančių vaikų skaičiaus mažėjimas, o 326 apskritai.
Sunku suprasti, tačiau akivaizdu, kad naujosios Vyriausybės išsikelti tikslai tokiu atveju – kvepia tam tikra veiklos imitacija arba visišku atsainumu, nes neabejoju, kad Ministrė ir jos vadovaujama ministerija moka ir skaityti, ir skaičius suprasti. Tuomet – aiškiai supranta, kad ketina ne dirbti, o tik apsimesti, kad dirba.
O jei bijo ambicingesnių tikslų vien todėl, kad jų gali nepasiekti – tai išties neverta. Tereikia tik noro – rekomendacijų yra pateikusios ir nevyriausybinės organizacijos, ir Valstybės kontrolė, ir LR Vaiko teisių kontrolieriaus įstaiga, kurios siūlo globos klausimus spręsti tiek pertvarkant institucinę globą ir orientuojant ją į globą šeimose, tiek ir kuriant konkrečias prevencines priemones, kurios leistų vaikų patekimą į globos sistemą mažinti akivaizdžiai.
Galų gale norisi paklausti, nejaugi naujajai Vyriausybei, kuriai svarbiausia – žmogus ir kuri „žino kaip“, nė motais, kad vaikai turėtų augti saugioje ir stabilioje aplinkoje? Regis, visi, suprantantys, kad kalbame apie augančias asmenybes, kurioms, norime to ar ne, turėsime patikėti savo valstybės ateitį, turėtų neabejoti, kad ši sritis – tikrai ne vieta politinėms manipuliacijoms ir imitacijai, nes apgausime tik patys save.
Tačiau jei esamai Vyriausybei tai neatrodo pakankamai svarbu ir labiau rūpi tik trumpalaikis rezultatas, gal peržiūrėti šios srities planus paskatins tai, kad pirmininkavimą Europos Sąjungai pasitiksime pirmaudami pagal vaikų namuose augančių vaikų skaičių?
Pačiai ministrei norisi palinkėt susiimti ir atlikti savo namų darbus: susipažinti su sektoriumi, jame veikiančiomis organizacijomis, kurios turi ir kompetencijų, ir patirties, bei atsisakyti pagundų imituoti darbą, dangstytis apsimestiniais tikslais ir kalbėti bereikšmiais lozungais.