Kaip atrodo padėtis po to, kai dauguma Seimo narių nerado pakankamai priežasčių skelbti pirmalaikius rinkimus po čekučių skandalo? Teko apsistoti prie minimaliausio minimumo – pataisyti savivaldos politikų veiklos apmokėjimo modelį. Tai neišsprendė problemos dalies Seimo narių, anksčiau dirbusių savivaldybėse. Dabar vieninteliu arbitru lieka teisėsaugos institucijos ir jų gebėjimas įrodyti, kad piktnaudžiavimas tikrai buvo. Deja, šios institucijos tikrai neužsiims įrodinėjimu, kad piktnaudžiavimo nebuvo. Toli gražu net ne visi pradėti tyrimai baigsis kaltinamaisiais nuosprendžiais... Blogoji dalis ta, kad dabar visi, kas daugiau ar mažiau esame susiję su politika, turėsime įrodinėti visuomenei, kad nesame kupranugariai. Belieka palinkėti sau sėkmės... Kaip tik dėl to pirmalaikiai rinkimai būtų buvę sveikiau. Balsavau už tai ir, jeigu reikėtų dar kartą balsuoti, balsuočiau taip pat.
Iš inercijos dauguma komentatorių ir jų sekėjų vis dar mano, kad atsakomybę turėjo prisiimti Vyriausybė. Įdomu, kodėl? Viešojoje erdvėje buvo daug burbuliavimo, bet jokių konkrečių argumentų... Gal tiesiog aš nepastebėjau? Gal kas nors galėtų priminti? Tai gerai dar, kad Ingrida Šimonytė nepasidavė spaudimui, kokį ne kiekvienas politikas atlaikytų, ir nesutiko aukoti ministrų.
Logiškai mąstant, jei jau Seimas nusprendė, kad gali dirbti toliau, tai aukoti ministrus ar visai Vyriausybei atsistatydinti išvis jokių priežasčių nebuvo. Nebuvo konkrečių priežasčių ir švietimo ministrės atsistatydinimui. Net ir tos kelios savaitės be švietimo ministro įsibėgėjančios reformos akivaizdoje buvo per didelė prabanga. Ne veltui mokytojų profsąjunga pareiškė pasiruošusi sudėti po eurą, kad tik ministrė tęstų darbus, nes geresnio švietimo ministro Lietuva dar nėra turėjusi. Deja, nei prezidentui, nei jo pritarėjams švietimo bendruomenės nuomonė nerūpėjo. O juk valstybiškai mąstant galima buvo nepasirašyti ministrės pareiškimo, bent jau kol bus surastas tinkamas, realiai galintis ją pakeisti kandidatas. Na, kai kandidatas pagaliau rastas, gal Prezidentas laiko netemps? Noriu tikėti – šia prasme esu nepataisoma optimistė... Tik apmaudu, kai neįvertinamas sudėtingas kasdienis darbas, dažniausiai viešumoje nematomas taip, kaip matomi ir išpučiami visokie nesusipratimai ir smulkmenos.
Galime lengviau atsikvėpti. Vyriausybė lieka dirbti. Dirba gerai ir ne vien gesina gaisrus. Po migrantų krizės suvaldymo pagaliau sistemingai pasiruošta panašiems iššūkiams ateityje – įsteigtas krizių valdymo centras, kuris leidžia koordinuoti įvairių institucijų veiksmus. Urzgimas prieš Agnę Bilotaitę baigia išsikvėpti, nes faktas lieka faktu – migrantų krizė suvaldyta, ir opozicijai ginčytis su faktais neparanku. Į Konstitucinio teismo nuomonę Vidaus reikalų ministerija atsižvelgė ir pasiūlė įstatymų pataisas. Taškas.
Tiek metų kalbėta apie fizinio barjero būtinybę ties rytine valstybės siena, bet nepajudėta iš vietos, atrodė neįmanoma. Dabar siena su moderniomis stebėjimo sistemomis – akivaizdi realybė. Siena pastatyta per rekordiškai trumpą laiką ir neišleidžiant nė euro viršaus.
Dar prieš keletą metų ir du procentai krašto gynybai atrodė nerealu, dabar turime jau 2,45 proc. bendrojo vidaus produkto ir septynmyliais žingsniais modernėjančią kariuomenę. Vokietijos sprendimą pastoviai dislokuoti brigadą Lietuvoje, žinoma, pagreitino Jevgenijaus Prigožino samdinių atsidūrimas Baltarusijoje, tačiau Lietuvos atlikti namų darbai ir atkaklumas visuose diplomatiniuose formatuose gerai parengė dirvą tokiam sprendimui.
Sunku nepastebėti įspūdingos pažangos energetinės nepriklausomybės fronte: Lietuva nuo šių metų balandžio yra pasirengusi atsijungti nuo rytų energetinio žiedo. Nebeperkame iš Rusijos nei elektros, nei naftos, nei dujų. Dabar, kai Rusija tampa vis labiau neprognozuojama, dėl jau atliktų mūsų Vyriausybės ir atsakingų institucijų darbų šiandien turime akivaizdų pranašumą. Nekalbant jau apie žaliosios energetikos proveržį, kuris realiai įgalins Lietuvą per artimiausius metus iš energijos importuotojos tapti energijos eksportuotoja.
Nežiūrint Rusijos karo prieš Ukrainą pasekmių viso pasaulio ekonomikai, Lietuvos eksportas augo dvidešimt aštuoniais procentais. Nežiūrint Kinijos grasinimų, investitoriai nepradėjo bėgti iš Lietuvos, kaip pranašavo opozicija, linkusi nusilenkti jėgos viršenybei ir į šuns dienas dėjusi vertybinę Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos poziciją, be kita ko lėmusią ir Lietuvai ypač naudingus Taivano investicinius projektus.
Kad ir kaip bandytų Prezidentas sureikšminti savo vaidmenį, išlaikant Lietuvos lyderystę tarptautiniame kontekste dėl paramos Ukrainai, be koordinuotų Užsienio reikalų ir Krašto apsaugos ministerijų veiksmų ta lyderystė vargiai būtų buvusi įmanoma. Atskiro pastebėjimo vertas Socialinių reikalų ir darbo ministerijos operatyvumas atsiliepiant į karo pabėgėlių reikmes.
Socialinė Vyriausybės politika nuosekliai laimi įtemptas lenktynes tarp pajamų augimo ir infliacijos. Pagaliau infliacijos banga traukiasi – pirmą kartą per pusantrų metų turime vienženklį skaičių.
Gilesnės socialinės atskirties priežastys, glūdinčios švietimo ir kultūros srityse, dar laukia savo eilės, nors pradžia jau padaryta, nežiūrint visų bandymų kurti dramas ir lieti krokodilo ašaras dėl mokyklų tinklo pertvarkos.
Deja, daugelį laukiamų šių darbų rezultatų Lietuvos žmonės pajus dar ne šiemet. Gal net ne Seimo rinkimų išvakarėse. Kai kurie šių dienų darbai atneš pozityvius pokyčius toli už vienos kadencijos ribų. Bus tų pagundų nudreifuoti į populizmą, bet Vyriausybė kol kas laikosi ir nesileidžia numušama nuo programos bėgių.
Vyriausybės darbas, net labai bendrai vertinant, atrodo gerokai sklandesnis nei Seimo, betgi ir Seime, nors ir pabraškėdami, priėmėm pagaliau Valstybės tarnybos įstatymą, kadencija po kadencijos atidėliotą, mėtytą iš rankų į rankas kaip karštą bulvę... Mokesčių reforma, pradžioje kėlusi daug bangų, po viešų diskusijų ir korekcijų praėjo pateikimą Seime ir taip pat artėja prie konsensuso (nors prieš kelis mėnesius tai atrodė taip pat neįtikėtina, kaip ir valstybės tarnybos reformos įstatymų paketo priėmimas). Ir Civilinės sąjungos įstatymas nebeatrodo beviltiškai.
Po visų karštų apsižodžiavimų valdančioji koalicija vis dėlto neketina viską metusi išsivaikščioti. Pagaliau pradėjo veikti koalicinė taryba. Mano giliu įsitikinimu, daug mažiau būtų buvę nesusipratimų, jei taryba būtų ritmiškai veikusi nuo pat pradžių. Tariamės, planuojam darbus.
Po truputį politinis bangavimas rimsta. Tas bangavimas, tenka pripažinti, daugiausia kilo iš nesusipratimų tarp šiaip jau geranoriškų žmonių. Apskritai, kiekviena įtempta drama, kiekvienas veiksmo scenarijus dažniausiai susideda iš virtinės nesusipratimų, vis gilėjančių iki kulminacinio taško. Scenarijaus meistru laikomas tas, kuris sugeba tos įtampos augimu prikaustyti žiūrovo dėmesį.
Realiame gyvenime gera politika, geras viešasis veikimas, netgi santykiai tarp artimų žmonių remiasi – kaip tik atvirkščiai – gebėjimu kuo anksčiau užbėgti nesusipratimams už akių. Tam būtina sklandi komunikacija – ir politinės bendruomenės viduje, ir platesniame piliečių rate, ir tarp politinių partnerių. Regis, visa ši krizė išaugo būtent iš visokeriopos komunikacijos trūkumo. Nieko keisto, kad nemažai patriotiškai nusiteikusių piliečių supyko, nesuprasdami, ką čia sugalvojo TS-LKD lyderiai. O kad niekas dorai nepaaiškino – tai tikra tiesa. Bandom aiškinti dabar, kad ir pavėluotai...
Šiaip jau tai – ekspertų darbas ir žurnalistų pareiga prieš visuomenę. Tik kad faktų ir nuomonių vertinimas yra šiek tiek sudėtingesnis darbas nei eskalacinės retorikos kartojimas, dėl visa ko įterpiant žodelį „galimai“.
Šiaip ar taip, I. Šimonytės pasiaukojimas, asmeninių ambicijų peržengimas, paklūstant TS-LKD prezidiumo sprendimui, nubraukia visą ritualinių aukojimų entuziazmą. Blogas scenarijus? Per mažai dramos? O Lietuvai tos dramos dabar labiau už viską reikia? Ne, realus gyvenimas – ne veiksmo filmas, ir net ne žinių prodiuserių pageidavimu auganti įtampa pasigautoje temoje kasdien. Įtampos šalyje ir aplink tiek, kad kurti papildomas įtampas galėtų tik kvailys arba piktavalis. Dramos ieškotojų žvilgsniai dabar prikaustyti prie maištų ir intrigų rytų kaimynėse. Čekučių skandalas kažkaip nublanko. Taigi, sveiki atvykę į realybę... Dabar lieka tas žiniasklaidai nelabai įdomus kasdienis darbas, kuriame, tikimės, po visų dramų, bus daugiau kalbėjimosi ir susikalbėjimo.