O reglamento priėmimo priešistorė buvo sudėtinga. Neatsisakau nuomonės, kad Europos Komisijos pirmininko pavaduotojas (dabar jau buvęs) Fransas Timmermansas, pateikdamas šio reglamento projektą, elgėsi iššaukiamai ir netgi (politine prasme) įžeidžiamai mano atstovaujamos Europos liaudies partijos frakcijos atžvilgiu. Anuomet pateiktame projekte buvo visa serija prieštaringų nuostatų (jas toliau aptarsiu). Tuo pat metu per visą Europą iš Komisijos aidėjo žinia, kad štai svarstomas gamtos ateičiai esą lemtingas dokumentas. Buvo pasitelktas šūkis „Dabar arba niekad“ ir tuoj visi esą pamatys, kas yra tikrieji gamtos atkūrimo „priešai“ Europos Parlamente. (Numanomai, tai turėjome būti mes, Europos liaudies partijos frakcija). Nieko nuostabaus, kad Europos liaudies partijos frakcija (o svarstant reglamento projektą frakcijai atstovavo Christine Schneider) atsisakė netgi dalyvauti tobulinant tą tyčia perdėm ideologizuotą dokumentą. Du komitetai – Žemės ūkio ir Žuvininkystės – Europos Komisijos pasiūlytą reglamento projektą atmetė, o ENVI komitete už jį pasisakė lygiai pusė komiteto narių. Tąkart aš, išgirdęs aplinkosaugai neabejingų Lietuvos organizacijų ir daugelio gamta susirūpinusių žmonių balsą, nusišalinau nuo balsavimo komitete, o plenariniame posėdyje 2023 m. liepos 12 d. balsuodamas susilaikiau. Taip reglamentas atsirado trišalėse tarpinstitucinėse derybose. Rudenį vykusių derybų rezultatas – kur kas racionalesnis ir konkretesnis reglamento tekstas. Jam jau buvo galima pritarti, ką aš lapkričio 29 d. ir padariau.
Reglamentas taikomas įvairioms sausumos, pakrančių ir gėlo vandens ekosistemoms, įskaitant pelkes, pievas, miškus, upes ir ežerus, taip pat jūrų ekosistemas. Pagal jį, iki 2030 metų valstybės narės turės įdiegti priemones, kad būtų atkurta bent 30 procentų buveinių, kurių būklė yra bloga. Pirmenybė bus teikiama „Natura 2000“ teritorijoms. (Priminsiu, kad „Natura 2000“ yra ES specialių saugomų teritorijų tinklas, vienijantis visas 27 Europos Sąjungos šalis, siekiant išsaugoti vertingiausias Europos natūralias gamtines buveines, augalų bei gyvūnų rūšis ir jų buveines ateities kartoms. Šiuo metu Europoje įsteigta beveik 28 tūkstančiai tokių teritorijų. Lietuvoje iki šiol patvirtintos 564 teritorijos, kartu užimančios apie 13 proc. šalies ploto). Taigi privačių žemių savininkai nebeturėtų nuogąstauti, kad į jų nuosavybę kėsinamasi; o pagal išankstinį reglamento tekstą tokie nuogąstavimai būtų buvę pagrįsti. Iki 2040 m. turi būti atkurta mažiausiai 60 proc. blogos būklės buveinių, o iki 2050 m. – bent 90 procentų.
Reikalavimas užkirsti kelią reikšmingam atkuriamų teritorijų pablogėjimui dabar yra „grindžiamas pastangomis“ (t. y. nebėra įsakmus, iš aukšto žemyn nuleistas, kaip tai buvo ankstesniajame reglamento variante).
Reglamente numatyti specialūs reikalavimai valstybėms sustabdyti bičių ir kitų apdulkintojų populiacijos mažėjimo tendenciją; tai būtina padaryti iki 2030 m. Apdulkintojai yra vienas svarbiausių komponentų ekosistemose, o jų mažėjimo tendencija yra vienas labiausiai nerimą keliančių reiškinių, su kuriuo reikia kovoti čia ir dabar. Bus sukurta moksliškai pagrįsta apdulkintojų įvairovės ir populiacijų stebėsenos metodika, o valstybės narės turės stebėti pažangą šioje srityje bent kas 6 metus. Man kaip mokslininkui ši nuostata išskirtinai svarbi. Mano nuomone, mokslu grįstiems įrodymams Europos Sąjungos teisės aktuose skiriamas vis dar per menkas vaidmuo.
Kitas esminis elementas yra pelkių atkūrimas – tai viena iš efektyviausių priemonių, skirtų sumažinti išmetamų teršalų kiekį žemės ūkio sektoriuje ir gerinti biologinę įvairovę. Valstybės narės bus įpareigotos pakartotinai drėkinti durpynus. Lietuva turės įgyvendinti priemones, kad iki 2030 m. bent 30 proc. šių plotų būtų atkurtos pelkės, paverstos žemės ūkio paskirties plotais, iki 2040 m. – 40 proc., o iki 2050 m. – 50 proc. Tačiau ūkininkai ir privatūs žemės savininkai jas atkūrinės savanoriškai. Taigi sutarta suteikti šiais klausimais daugiau lankstumo. Siekis atšlapinti durpynus nereiškia, kad ūkininkai ir privatūs žemės savininkai yra įpareigojami tai besąlygiškai daryti. Sprendžiant, kaip konkrečiai sumažinti dujų emisijas ir padidinti biologinę įvairovę, bus atsižvelgiama į nacionalines ir vietos aplinkybes. Ten bus leistina alternatyvi veikla – mėlynių, spanguolių, įvairių rūšių nendrių, samanų auginimas, ganymas. Esama žemdirbystės praktikos, kuri tuo pačiu prisideda prie biologinės įvairovės išsaugojimo – ekonominis ūkininkavimas, agrarinė miškininkystė, žemo intensyvumo daugiametės pievos. Savininkams, ūkininkams, kitiems žemės valdytojams turi būti pasiūlytos finansiškai patrauklios finansavimo schemos.
Nemažai nesutarimų iškilo dėl „priešpriešos“ tarp miškų ekosistemų biologinei įvairovei didinti, sengirių ir eksploatacinių miškų. Mano asmeniniu įsitikinimu, vieno kitam nereikia priešinti. Lietuvoje esama pasiteisinusių miško atsodinimo tradicijų. Tiesiog reikia griežtai laikytis atsodinimo būtinybės. Iki 2030 m. valstybės narės bus įpareigotos įgyvendinti priemones, kurių tikslas – miško ekosistemose pasiekti teigiamą tokių rodiklių raidą, kaip miškų dalis su nevienodo amžiaus struktūra ar bendras miško paukščių indeksas.
Man atrodo labai teisingas ir visiškai realus įpareigojimas valstybėms iki 2030 metų pasodinti Europoje dar mažiausiai 3 milijardus medžių. Paskaičiavau: vienam europiečiui išeina 6 medeliai. Du ąžuoliukus jau esu pasodinęs „vardinius“: vieną Kupiškio rajone, kitą – Obeliuose. Dar keturis pasodinčiau, ir jau būtų minimali asmeninė „norma“, bet manau, įstengsiu ir daugiau.
Rimta problema man atrodo miesto medžių lajos praradimas. Piktinamės tuo kiekvienąkart, kai iškertamas bent vienas didesnis medis, ir pagrįstai. Išeitis – atsodinimas, o reglamente teisingai suformuluotas kriterijus – lajos plotas. Neužtenka įkišti į žemę lazdą ir tikėtis, kad, kaip legendoje, pati ims ir sužaliuos. Beje, Lietuvai galios svarbi išlyga – miestų ekosistemoms, kuriose yra daugiau negu 45 proc. žaliųjų plotų, gali būti daroma išimtis. Pavyzdžiui, Vilnius – žaliausia sostinė visoje ES. Ką jau ir bekalbėti apie Druskininkus, kur žalieji plotai užima 85 procentus teritorijos. Beje, ankstesniame reglamento variante tokių išlygų nebuvo padaryta. Tad, pagal ankstesnio reglamento raidę, miestuose, tokiuose kaip Druskininkai (panašių daug Skandinavijoje), net nebūtų buvę galima vykdyti statybų...
Vienas iš kontroversiškų reglamento punktų – iki 2030 metų 25 tūkstančių kilometrų upių paversti laisvai tekančiomis. Tai – koks 30 Nemuno dydžio upių. Taip, lašišoms neršti tokia nuostata – labai palanki. Ironizuoju, kad ir mažų laivelių verslui, kaip ir lašišų dauginimuisi, tai tikrai į naudą. Tik ar visoms ekosistemoms vienareikšmiškai?.. Pavyzdžiui, užtvenktų upių ruožų šiandieninę populiaciją tai paveiks negailestingai. Beje, tuo įsitikinta Prancūzijoje, kur užtvankų ardymo praktika buvo įsibėgėjusi. Ūdroms ir bebrams toks ardymas pražūtingas. O dar reikia įvertinti ir užtvankų šalinimo socio-ekonomines pasekmes, kas ir yra numatoma reglamente.
Pagal naujas taisykles, valstybės narės turės teikti Komisijai nacionalinius atkūrimo planus, kuriuose nurodoma, kaip jos pasieks užsibrėžtus tikslus. Reikės stebėti ir pranešinėti apie savo pažangą. O juos kuriant ir įgyvendinant – sąžiningai atsižvelgti į įvairių visuomenės grupių poreikį. Ir, be abejo, informaciją apie biologinę įvairovę ir atkūrimo naudą skleisti, grindžiant žinias mokslu.
Labai svarbi reglamente sukonkretinta nuostata – dėl finansavimo. Komisija, praėjus vieniems metams nuo reglamento įsigaliojimo, turi pasiūlyti europinio lygmens finansavimą. Nacionaliniai gamtos atkūrimo planai neįpareigoja perprogramuoti bendrosios žemės ūkio politikos ir žuvininkystės finansavimo pagal esamą daugiametę finansavimo perspektyvą.
Atsirado ir dar viena svarbi nuostata – kad reglamento nuostatų vykdymas nekeltų pavojaus maisto tiekimo grandinių saugumui. Jei toks pavojus iškiltų, yra numatyti „avariniai stabdžiai“.
Su kokiais iššūkiais įgyvendinant reglamentą susidurs Lietuva? Štai, pavyzdžiui, pagal mažiau išeikvotos dirbamos žemės paukščių populiacijos indeksą, Lietuva yra prie tų valstybių, kurios istoriškai „mažiau problemiškos“. Vieversiai, baltasis gandras, paprastasis varnėnas pas mus dažni. Sengirės. Apskaičiuota stovinti ir gulinti negyva mediena kubiniais metrais hektare – vienas iš rodiklių, kuriuos, matyt, Lietuva turės pasirinkti ir taikyti. Medžių įvairovė – mano įsitikinimu – pasiekiamas rodiklis. Man įtinka ir reglamento priede kelis kartus pakartota nuostata, kad pirmenybė teikiama vietinėms medžių rūšims, šalinamos nevietinės plantacijos, įpareigojama kovoti su invazinėmis rūšimis. Romantiškai skamba rekomendacija atkurti ekstensyvų naminių gyvulių ganymą ir ekstensyvų šienavimą. Taip ir įsivaizduoju piemenėlius su rageliais ir vyrus su dalgiais. Na, betgi visa tai šimtmečiais išbandyta ir žinoma iš tautosakos!.. O tokios rekomendacijos, kaip didinti miestų žaliąsias erdves, apleistas teritorijas, buvusias pramonines teritorijas ir karjerus paversti natūraliomis vietovėmis – kas gi galėtų tam priešintis. „Matuoti“ kraštovaizdžio ypatybių išsaugojimą pagal pievų drugelių indeksą irgi atrodo visai patrauklu.
Tad reglamento reikalavimų „projekcija“ į Lietuvą neatrodo utopinė. Tai paliestų Baltijos jūros pakrančių zonų atkūrimą, dėmesį Nemuno deltos pelkėms, retų paukščių rūšių, tokių kaip juodieji gandrai ir kurtiniai, didinimą, jau minėtą medžių lajų dangos plėtrą, upių susisiekimą miestų kraštovaizdyje.
Ko galutinai nelieka reglamente? Nelieka absurdiškos nuostatos, kad ekosistemų būklė turi būti grąžinta į 1950-ųjų lygį. Ačiū Dievui. Paraidžiui tą vykdant, būtų reikėję išardyti Lietuvoje melioracijos sistemas ir iškirsti pusę miškų. O reglamento prieduose išlikusi rekomendacija – žemynines kopas (Druskininkų miškai...) grąžinti į pirmykštę būklę – man ir toliau kelia siaubą. Taip ir įsivaizduoju poledyninį laikotarpį, kur „vėjas pusto baltą smėlį“, o mes gėrimės ten ropojančiais vabalėliais... Gerai, kad tai – tik rekomendacija.
Taigi, pasirodo, gamtos atkūrimą galima pasiekti ir nedraudžiant valstiečiams ūkininkauti savo žemėse, ir neribojant vėjo jėgainių įrenginėjimo.
ENVI komitete reglamentas patvirtintas. Kad jis įsigaliotų, jam dar būtina pritarti plenariniame EP posėdyje. Taryba taip pat turės duoti paskutinį oficialų pritarimą, kuris, atsižvelgiant į tai, jog tekstas jau gavo „žalią šviesą“ iš valstybių narių, turėtų būti tik formalumas. Tad manau, kad Gamtos apsaugos reglamentas turi gerų šansų būti galutinai priimtas.