Šventė. Aplinkui rūkančių tikrai nemažai: kas išsitraukia cigaretę, kas kaitinamojo tabako įrenginį, dar kažkas kišenėje slepia elektroninę cigaretę. Gerai, kad visi rūkantys labai sąmoningi ir norėdami parūkyti laikosi pagarbaus atstumo nuo tų, kurie šio žalingo įpročio neturi. Stebiu visą tą judesį iš šalies ir džiaugiuosi, kad Lietuvoje rūkantys pradeda gerbti nerūkančius, ir neverčia aplinkinių kvėpuoti nuodais.
Po kurio laiko prie mano staliuko prisijungia vienas iš šventės dalyvių ir, mano nuostabai, pradeda pokalbį ne apie užsienio politiką, rinkimus ar politinius skandalus, o apie apie rūkymą:
– Na, Linai, tai ar barsite mane už rūkymą?
– Ne, o kodėl turėčiau?
– Girdėjau, kad Seime vis priiminėjate rūkymą ribojančius ir draudžiančius įstatymus. Tai pagalvojau, kad ir man klius už tai, kad rūkau.
Čia pagalvoju, kad žmogus visgi girdi ir žino, ką veikiame Seime, girdėjo ir tai, kad nepalaikome rūkančių. Smagu. Toliau žmogus tęsia monologą apie rūkymą:
– Vis girdžiu, kad sakote, jog rūkymas kenkia sveikatai, bet gal ne visiems? Va, man jau 52 metai ir vis dar esu sveikas. Tiesa, mano tėvas labai rūkė, tai mirė nuo plaučių vėžio. Bet jam buvo 78 metai, garbingas amžius. Tai koks skirtumas nuo ko numirsi? Juk amžinai nė vienas iš mūsų negyvens. Rūkau nuo septyniolikos metų ir net nežinau, kaip mesti.
– O bandėte tai daryti? Mesti rūkyti? – bandau įsiterpti į pokalbį, todėl klausiu pašnekovo.
– Oi, tai dariau daug kartų, bet nesėkmingai. Kol su žmona buvome jauni, ji vis priekaištaudavo, kad rūkau, nepakęsdavo smarvės. Tam, kad išvengčiau pykčių, kartais imdavau ir nerūkydavau net po pusę metų. Bet paskui vėl kas nors sunervindavo, pasiūlydavo cigaretę ir net nepastebėdavau, kaip vėl rūkydavau. Tiesą sakant, šiai dienai žmona nebepriekaištauja, matyt, susitaikė.
Toliau pokalbis vyko apie tai, kas paskatintų jį mesti rūkyti. Nustebau, kad žmogus nė nesvarstęs įvardijo pagrindinį kriterijų: rūkymo kaina. Jis puikiai žino, kad rūkymui išleidžia apie 200-250 eurų per mėnesį, tačiau, kaip pats teigė, jam tai nėra dideli pinigai, nes turi savo versliuką ir gali sau tiek leisti.
Jeigu rūkytų kontrabandines cigaretes, kurias, kaip vėliau pripažino, kartais irgi nusiperka, kaina galėtų sumažėti iki 150 eurų per mėnesį. Vis dėlto, čia jau sudėtingas variantas, nes, anot jo, kontrabandinių rūkalų reikia ieškoti, nėra pasirinkimo, tai rūko tas cigaretes, kurios jam patinka. Čia turiu paminėti, kad tai žmogus, savo kišenėje turintis tiek kaitinamojo tabako, tiek garinimo aparatą. Kitaip tariant, jis visuomet pasirengęs rūkyti ir neapsisunkina ribojimais.
Tęsiantis pokalbiui, vyriškis man išaiškina, kad jeigu rūkymui reiktų išleisti apie 400-500 eurų per mėnesį, jis tikrai susimąstytų, ar toliau verta traukti dūmą, nes tai jau būtų ženkli suma iš šeimos biudžeto. Provokuodamas pasiteirauju dėl kontrabandos: bandau paaiškinti, kad padidinus tabako gaminių kainas ženkliai išaugintume kontrabandinio tabako srautą savo šalyje. Čia pašnekovas nusišypso plačia šypsena: matau, kad jame pabudo verslininko gyslelė. Jis man sklandžiai paaiškina, kad kontarabandinių cigarečių kainos nuo tų, kurias galima įsigyti legaliai, skiriasi apie 20-30 proc. Kitaip tariant, augant valstybinėms kainoms, augs ir kontrabandinių cigarečių kaina. Vadinasi, rūkaliai ne tiek ir pritaupys.
Kol pašnekovas mielai dalinasi mintimis, užkabinu temą apie pagalbą metant rūkyti. Metamas argumentas, kad niekas tuo nesirūpina ir rankos neištiesia. Iš savo pusės pusės pasiteirauju, kada ir kieno jis tokios pagalbos prašė. Greitai paaiškėja, kad jis niekuomet tuo nesidomėjo ir net negalvojo, kad tai įmanoma. Jis sakosi manęs, kad tuo rūpintis turi pats. Jei nepavyksta, tai nepavyksta.
Pradedu vardinti kiek gali padėti šeimos gydytojai, visuomenės sveikatos biurų specialistai, galų gale, išleidžiant tiek pinigų rūkymui, galima juos skirti privačiam psichologui, kuris tikrai padės susitvarkyti su šia problema. Pradėjus diskutuoti apie pagalbą šiame procese ir nušvietus galimus kelius, užstalės pašnekovas staiga pradeda pasakoti apie tai, kaip tie psichologai nieko nepadeda ir tik lupa pinigus. Jis sakosi ir taip viską suprantis ir žinantis geriau už psichologą.
– Na, ką tas psichologas man paaiškins apie rūkymo žalą? Viską puikiausiai žinau ir pats. Nieko man nereikia aiškinti. Kaip jie gali man padėti? – tėškia man paskutinį savo sakinį.
Ir čia jau nebeturiu ką pridurti. Tikrai tik pats sau žmogus gali padėti ir čia kalbu ne tik apie rūkymą bei jo žalą. Vyriškis padėkoja už pokalbį ir palieka mane sėdėti prie stalo, o pats kėblina prie rūkančiųjų būrelio. Matyt, sunkus ir emociškai varginantis buvo pokalbis, laikas užtraukti dūmą.
Ką iš šio pokalbio išsinečiau kaip politikas? Visų pirma, gavau aiškias gaires kaip reikia priversti mesti rūkyti. Atsakymas paprastas: kelti rūkalų akcizus ir didinti kainas tol, kol rūkymas taps prabanga. Taip yra daugelyje pasaulio šalių ir tai iš tiesų veikia. Ačiū pašnekovui už idėjas.
Antras dalykas, kurį teko suvokti, yra tai, kad žmonės puikiai supranta rūkymo žalą ir tikrai apie tai kartas nuo karto pagalvoja. Deja, net žinodami visą negražią tiesą jie rūko toliau. Greičiausiai rūkymas jiems yra tam tikra streso įveika, kuri nustelbia galimą žalą.
Nustebino dar ir tai, jog užkietėję rūkaliai gretina sau palankių rūkančių amžių su savuoju. Šiuo atveju, jau minėto pašnekovo tėvas gyveno, jo manymu, pakankamai ilgai, todėl jis tikisi, kad ir pats gyvens bent jau panašiai. Tai tarsi apsisprendimas, kad tiek nugyventi kaip ir užtenka, tad ieškoti kelio sveikesnio gyvenimo link nėra prasmės.
Tečias dalykas, kuris vis dar stebina, – netikėjimas, kad speciastai ir profesionalai savo kalbomis gali padėti atsikratyti šio žalingo ir net mirtino įpročio. Žmonės turi tokį šventą įsitikinimą, kad ir taip viskas žino, kad ši mintis nugali bet kokius kitus argumentus. Turint tokį išsankstinį nusistatymą neveikia jokie bandymai paaiškinti, kad psichologai tai ne lektoriai ar influenceriai, kalbantys tai, kas jiems apsimoka. Tai žmonės, kurie padeda kalbėtis apie emocijas ir savijautą, kai norima mesti rūkyti. Jie gali padėti rasti pradėjimo rūkyti priežastį ir padėti tai išspręsti.
Galima mane dėl to mėgti arba ne, bet aš, kaip politikas, iš visų jėgų stengsiuosi paversti rūkymą labai brangiu laiko praleidimo būdu. Tuomet gal ir kelio link psichologo kabineto norėsis ieškoti.