Lankant rinkėjus neformalioje aplinkoje dažnai tenka išgirsti, kad politikų darbas turbūt yra ne priiminėti svarbius Lietuvai sprendimus, o pyktis. Ir už tai jiems dar pinigus moka! Rinkėjai bado pirštu ir sako, kad kone visi Seimo nariai nuolat įsivelia į bereikšmius kivirčus viešojoje erdvėje ir nesugeba visuomenei parodyti tinkamo bendravimo pavyzdžio. Kadangi pokalbių, kuriuose turėjau aiškinti politikos užkulisių subtilybes, buvo tikrai nemažai, supratau, kad žmonės nori iš mūsų pusės matyti bendrystę ir sutarimą. Nemeluosiu, nustebau. Atrodo, visuomenei tik duok skandalą: tuoj ir dėmesys, ir reitingai kyla į neregėtas aukštumas. Norai gražūs, bet tuoj paaiškinsiu, kaip situacija atrodo iš vidaus.
Visų pirma, LR Seimas yra taip surėdytas, kad turime opoziciją ir poziciją, todėl net laikant taikos balandį rankoje santarvės ir sutarimo tikėtis nereikėtų. Šiuo metu Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) turi aiškią daugumą, todėl, žinoma, būtume be galo pamaloninti, jei opozicija imtų ir be jokių klausimų pritartų mūsų sprendimams. Vis dėlto, kiekvienas ne į tą pusę žengtas žingsnis gali tapti skandalu, vadinasi, kelti reitingus opozicijai. Jie visa tai su mielu noru išnaudoja ir santarvė čia lieka antrame plane.
Seime tikrą pyktį galima matyti tik pas kelis asmenis. Tarkime, yra tokia žmogysta Agnė Širinskienė, turinti nuolatinę, kone patologinę neapykantą bet kuriam konservatoriui, todėl kartais prieš tariant kokius nors žodžius dešinei prie mikrofono pirma pasigirsta dantų griežimas.
Tarp tų piktesniųjų dar turime kelias ne per daug išvargintas knygų, mokslų ar išminties asmenybes. Jie gyvenimą dėliojasi pagal išankstines nuostatas, įvairias nuogirdas ir fiksuojasi ant kelių, tik jiems patiems svarbių, idėjų. Jomis jie kankina visus: tiek savus, tiek esančius valdžioje. Norisi pasidžiaugti, kad tokių yra mažuma: kai kameros ir mikrofonai išsijungia, kone visi Seimo nariai bendrauja šiltai ir pagarbiai, net jei kartais tenka susikauti žodžiais viešojoje erdvėje.
Žinau, kad tai nerealu, tačiau pagalvokime, kaip atrodytų opozicijos elgesys, jeigu ji pradėtų mus liaupsinti. Įsivaizduokime, kad kiekviena diskusija prasidėtų gražiais A. Širinskienės žodžiais: „Gerbiamieji, turime pripažinti, kad jūsų sprendimai tikrai puikūs ir sumanūs. Mes tik norėtume pasiteirauti, ar galime pateikti savo pastabas?“ Mes, aišku leidžiame, sutinkame, bet nebūtinai atsižvelgiame – juk pasitikime savo komanda.
O dabar šią fantastišką idilę perkelkime į Lietuvos televizijos kanalus ir įvairius portalus. Nevyniosiu į vatą: manau, kad taip mandagiai ir pagarbiai bendrauti užtektų kokias kelias dienas, o tuomet politikos tema taptų ta, kuri sulaukia mažiausiai peržiūrų. Niekam neįdomu, kad Slušnys pagyrė tą ar aną kolegą. Visi nori kraujo, nori spustelėjimų ant straipsnio pavadinimo, nori peržiūrų. Skaudu pripažinti, bet mandagumas tapo keliančiu žiovulį. Kuo bjauriau kalbi ir elgiesi, tuo plačiau tavo vardas sklinda. Ir tikrai ne visada rinkėjai geba atskirti juodą nuo balto. Daugeliu atvejų būtent konfliktas ir riebūs pasisakymai žmonėms palieka įspūdį: vieniems sukelia pyktį, kitiems – pasitenkinimą.
Man atrodo, kad iš čia kyla labai keistas paradoksas. Iš vienos pusės atrodo, jog visuomenė nori, kad politikai nuolat demostruotų pagarbaus bendravimo ir elgesio modelius, bet būtent laidos, tekstai ar pasisakymai, kurie yra mandagūs ar labai „nušlifuoti“, yra mažiausiai pastebimi. Tokia politinė arena ir sudarė sąlygas atsirasti naujai politinei jėgai, kuri moka bjauriai rėkti, riebiai nusikeikti ar kaip nors kitaip ryškiai save pristatyti. Tokia jėga taip pat turi savo lektoratą ir taip yra ne tik čia, Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje: pažiūrėkite, kas pastaruoju metu laimi rinkimus kitose Europos šalyse.
Pažvelkime į gerbiamos Agnės Širinskienės draugą Remigijų Žemaitaitį. Tikrai nemažai keliauju po Lietuvą ir dažnai matausi su rinkėjais, todėl neperdedu, kai sakau, kad žmonės yra pasibaisėję jo pasisakymais, chamizmu, nuolatos išsakomomis bjaurystėmis. Piliečiai reiškia užuojautą ir kartais net teiraujasi, kodėl neatsakome tuo pačiu: juk paimti ir atsakyti kažką negražaus lyg ir nesunku, ypač į tokio žemo lygio pasisakymus.
Pats neatsikertu tik todėl, kad nesijaučiu esąs kokioje nors rusiškoje armijoje, kurioje priimtina kuo labiau nuo norminės kalbos nutolusi leksika. Tiek nutolti nemoku nei aš, nei didžioji dalis LR Seimo narių. Čia kita lyga. Tačiau keistas reiškinys yra tai, kad šis tipas turi aukštus reitingus ir net sugeba atvesti savo pasekėjų būrį savivaldos rinkimuose į Klaipėdos miesto tarybą. Esu beveik tikras, kad kiekvienas atskirai pakalbintas jo būrelio narys greitaı̇ p. Žemaitaičio išsižadėtų ir pasakytų, kad buvimas šalia tokio asmens tėra tam tikras išskaičiavimas. Noriu tikėti, kad jie patys niekada taip bjauriai nekalbėtų.
Jeigu jau visi taip nori kultūros ir pagarbaus bendravimo, tai kaip šiandienos Lietuvoje būtent tokie asmenys kyla į paviršių ir dideliu greičiu juda politikos padangėje? Kas be ko, tai daro dar ir sėkmingai.
Turiu dar vieną pavyzdėlį. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis visus savo išstojimus pradeda įvariais epitetais ir žeminimais, nukreiptais į oponentus. Aišku, daugiausia jų tenka Ingridai Šimonytei ir Gabrieliui Landsbergiui. Tai jo patys nekenčiamiausi asmenys ir jo siela turbūt nurimtų tik tada, jei galėtų padėti gėlių ant jų kapų. Tiesiog bjauru.
Daugeliu atvejų to asmens kritika yra be jokios logikos, be pagrindimo. Tačiau tik pažiūrėkite į reitingus! Nesvarbu, kad tas pilietis partiją vairuoja iš automobilio bagažinės, dusliu balsu šaukdamas bendrapartiečiams, kur ir kada reikia pasukti. Žmonėms tai tinka ir labai patinka: kuo bjauriau, kuo kvailiau ir pikčiau, tuo geresni reitingai. Panašu, kad lojimas yra tikrų tikriausias raktas į sėkmę.
Na, ir galų gale trečiasis pavyzdys. Jo Eekscelencija Prezidentas, pradėdamas savo rinkiminę kampaniją prieš penkerius metus, žadėjo daug taikos, susiklausymo ir pagarbos visiems Lietuvos piliečiams. Na ir dar gerovės valstybę, bet šitas anekdotu tapo savaime. P. Gitanas Nausėda rinkimuose labai vengė aštrių pasisakymų, demonstravo klausymosi meną, o pirmuosius savo sakinius po inauguracijos skyrė tiems, kurie iki šiol nebuvo girdimi. Kitaip tariant, žadėjo nešti tą pradžioje minėtą taikos balandį delne ir užburti tautą santarve bei susiklausymu.
Tikrai nežinau, kada, kaip ir kieno galvoje užgimė idėja iš tokios pozicijos trauktis, bet įgarsindamas „tyliąją Lietuvą“ pirmiausia ėmėsi laiko išbandytų metodų: žeminimo, menkinimo ir aštrių pasisakymų valdančiųjų atžvilgiu. Lietuva vėl ošia: dalis piktinasi, dalis ploja katučių. Abejingų nelieka, pagarbaus bendravimo irgi. Dar vienas įrodymas, kad politikoje vieša ir taiki idilė ilgai trukti negali. Baimė, jog taip ir liksi šešėlyje, stipresnė už pagarbą ar realius bandymus susikalbėti, taip bendrai prisidedant prie Lietuvos kūrimo.
Kol kas šio psichologinio visuomenės fenomeno apibūdinti tiesiog negaliu, o gal nemoku. Iš vienos pusės, visuomenė nori, kad politikai būtų pagarbaus elgesio etalonu, bet tuo pačiu ta pati auditorija žavisi tais, kurie gelia skaudžiai ir geba sarkastiškai bei aštriai pasisakyti. O jeigu dar politinėje arenoje turime chamą, leidžiantį sau riebiai nusikeikti, galime tikėtis ir dalies visuomenės euforijos.
Ką reikia daryti, kad politikai tarpusavyje norėtų bendrauti pagarbiai, o rinkėjai būtų suinteresuoti tą idilę stebėti televizijos ekranuose ir spaudoje? Gal kas nors turite pasiūlymų? Mielai išklausysiu.