Pirmasis šauksmas: visiškai nusivyliau mokykla, mokytojo darbu ir visa švietimo sistema. Suprantu, kad esu tik skaičius, vienas iš kokių trisdešimties tūkstančių kitų. Visi ženklai rodo, kad niekam nerūpiu ir man nelieka nieko daugiau, tik palikti mylimą, bet, rodos, nereikalingą darbą. Atlyginimas – visiškai nenormalus, pragyventi su tokia alga dabartinėje ekonomikoje tiesiog yra neįmanoma. Nusivyliau sistema ir jos nesidomėjimu mūsų profesija, kuri svarbi tik prieš rinkimus ir kai norisi pasakyti skambią kalbą apie prestižą.
Antras šauksmas: toliau taip dirbti negalime. Prokurorų darbas yra sudėtingas ir niekas neatsižvelgia į faktą, kad esame nusipelnę gauti panašius atlyginimus kaip teisėjai. Tokiomis sąlygomis kolegos dirbti nenori ir Lietuvai mes nerūpime. Jei tai tęsis ir toliau, tarnybą paliks vis daugiau žmonių, nes atlyginimai nėra adekvatūs. Negalime pasiūlyti nieko, kad sustabdytume žmones, paliekančius tarnybą.
Trečias šauksmas: didesnio siaubo nei LR Seimas nesu matęs. Esu tikras, kad jame nieko negalima pakeisti, nes čia neįdomu nei mano išsilavinimas, nei patirtis, nei kompetencijos. Laimi tie, kurie garsiai šaukia, net jei tai yra visiškas absurdas. Baisu, tačiau atrodo, kad kuo mažiau žmogus išsilavinęs, tuo atkakliau prastūminėja savo įstatymų pakeitimų projektus ir įsivaizduoja, kad kuria Lietuvą, nors dideliame paveiksle tie mažulyčiai pakeitimai neturi daug reikšmės. Niekam neįdomu rimti, strateginiai sprendimai, kurie realiai keistų šalies ateitį. Čia aplinkui visi tik ėda Seimo narius, tyčiojasi ir nėra jokios pagarbos jų darbui. Jaučiamės kaip pakabintos bokso kriaušės, kurios net negali tikėtis padoraus darbo užmokesčio už tarnystę valstybei.
Trečias, beje, turėtų būti ir mano šauksmas, jeigu eičiau tomis pačiomis natomis, kaip pirmieji du. Iš karto skaitytojus turiu nuraminti, kad neturiu tokio požiūrio, nes puikiai suprantu, kad niekas manęs Seimo salėje per prievartą nepasodino, ir tuo labiau netikiu, kad esu toks svarbus, jog be manęs valstybė sugriūtų. Taip tikrai nebus.
Kas yra tie trys šauksmai? Tai vadinama perdegimo sindromu. Perdegimo sindromas paprastai pasireiškia dėl per didelio, nuolatos besitęsiančio streso. Tokios situacijos nėra retos nei pas mus, nei visame likusiame pasaulyje. Perdegęs žmogus jaučia nusivylimą sistema, mano, kad yra niekam nereikalingas, jam trūksta įvertinimo iš aplinkinių. Paprastai perdegimo sindromą išgyvenantys asmenys nebejaučia malonumo savo darbe.
Pastaruoju metu nuskambėjęs nusivylimas mokytojo profesija buvo tipiškas tokios būsenos aprašymas. Žmogui sunku atrasti prasmę šiame darbe ir vaikų ugdyme apskritai. Atsiveria ir kita praraja: darbo užmokestis. Pastarojo meto infliacija išgąsdino ne vieną žmogų, kurio pajamos glaudžiai susijusios su tuo, ką gali mokėti Lietuvos valstybė. Kalbu apie valstybės tarnautojus.
Norėčiau padaryti trumpą lyrinį nukrypimą ir pastebėti, kad tarp politikų nesutikau nė vieno žmogaus, kuris teigtų, jog mokytojo darbas yra niekam nereikalingas ar neturintis prasmės. Greičiau priešingai: visi supranta, kad ugdymo įstaigos ir jose dirbantys puikūs, profesionalūs mokytojai realiai kuria šalies ateitį. Metai iš metų, kiekvieną dieną.
Antrasis šauksmas turi kiek kitokį atspalvį. Jame galima girdėti konkurencijos gaidelę: bandoma lyginti dviejų profesijų atlygius ir štai taip atsiranda nusivylimas, kad viena teisininkų grandis vertinama gerokai prasčiau nei kita.
Ar tai tikrai jau yra perdegimas ir nusivylimas savo darbu – sunku pasakyti, bet čia galima justi tokius požymius. Kaip politikas tarsi turėčiau teisintis, kad tikrai vertinu prokurorų darbą lygiai taip, kaip ir teisėjų. Tačiau čia pat sau užduodu klausimą: ar iš tiesų logiška lyginti prokurorų atlyginimus su teisėjų? O gal imkime ir palyginkime jų atlyginimus su, pavyzdžiui, mokytojų? Tai padarę ir vėl turėsime kuo piktintis.
Mano svajonė, kad Lietuvoje bendrojo ugdymo sistemoje dirbantys mokytojai uždirbtų tiek pat, kiek teisėjai. Toks noras yra logiškas. Kodėl? Pamenate, kalbėjau apie tai, kad švietimo sistemoje dirbantys žmonės kuria šalies ateitį. Juk puikius teisėjus, prokurorus, gydytojus ar kitus specialistus išugdo būtent mokytojai! Svajoju, kad visoje Lietuvoje būtų kuo daugiau mokytojų, kurie galėtų įkvėpti vaikus rasti savo gyvenimo kelią, atrasti savo profesijas. Kol kas tokių mokytojų turime nedaug.
Kita vertus, prokurorės pasisakymas apie sistemą – aiški nuoroda savo komandos nariams dingti iš tarnybos. Priimdamas sprendimą dėl generalinės prokurorės pareigų, laukiau žmogaus lyderystės. Pigiausias būdas būti lyderiu yra išbėgti, padejuoti kaip nieko negali pakeisti ir padaryti sistemoje, kaltinti (čia gal profesinis prokurorų bruožas) kitus, kad politikai myli vieną grupę labiau nei kitą, ir pasakyti, kad netrukus sistema subyrės. Patogu. Paleidi burbulą, apspjaudai kitus ir tampi geras savo klanui, savo sistemai. Lyderis, mano požiūriu, nėra vien skambus pavadinimas. Manau, kad pasiryžęs valstybėje užimti vieną svarbiausių teisinių postų, žmogus turėtų pirma ne viešai verkšlenti, o bandyti įkvėpti savo komandą veikti ir dirbti tomis sąlygomis, kokias rado atėjęs į darbą.
Mes visi galime būti nusivylę. Nuolatos. Ypač lengva pajusti graužatį, kai kalbame apie darbo užmokestį ir lyginamės vieni su kitais. Gal tuomet imkime ir palyginkime Domanto Sabonio ar Jono Valančiūno metinius atlyginimus su mūsų prokurorų, teisėjų ar mokytojų atlyginimais? Prie to paties galima paburbėti, kad vieni tik daužo kamuolį į žemę kelias valandas per dieną, o kiti aria neskaičiuodami valandų.
Nusivylimui visuomet galima rasti priežasčių ir tai daug lengvesnis kelias. Štai atrasti vietos džiaugsmui yra gerokai sunkiau, nes reikia dirbti su savimi. Žinau, kad kaip politikas turėčiau šį tekstą užbaigti skambiu pažadu – juk tai niekuomet neišeina iš mados. Gal turėčiau pasakyti, kad viskas bus gerai, atlyginimai kils, gyvenimas eis tik geryn. Jei nuoširdžiai, tikrai tuo tikiu. Bet taip pat žinau, kiek laiko užtrunka paskirstyti turimą biudžetą, kiek diskusijų reikia, kad įtikintume 141 žmogų balsavimo salėje, jog viena grupė žmonių šiais metais turi gauti daugiau nei kita. Tai nėra lengva, bet žinau: jei nuosekliai dirbsime, ateityje turėsime viską, apie ką šiandien užsimename tik puse lūpų.