Dabar paaiškinsiu, iš kur gimė tas mano noras būti Prezidento patarėju. Klausiausi vienos radijo laidos, kur kalbėjo Irena Segalovičienė. Šioks toks žodžių srautas, bet visa esmė – didinkime neapmokestinamą pajamų dydį, palikime vaiko pinigus ir darykime viską, kad mūsų šalyje būtų panaikintas skurdas. Kai buvo pasiteirauta apie tai, iš kur paimti tuos milijonus, pasigirdo murmėjimas, kuris niekaip neatsakė į užduotą klausimą. Pradėta kalbėti apie tai, kiek Lietuvoje kainuoja drabužiai, batai, kuprinės ir visa kita.
Klausydamasis beveik susigraudinau: viešpatie, mūsų šalies vaikai pradeda naujus mokslo metus basi, apdriskę, be kuprinių ir kanceliarinių priemonių... Tiesiog košmaras. Klausantis patarėjos mano galvoje gimė vaizdas iš sovietinio filmo „Dvylika kėdžių“. Ten buvo epizodas, kur vienas veikėjas nuoširdžiai aiškino, kaip statys Naujuosius Vasiukus ir kokie žmonės ten bus laimingi. Net pats nustebau, kodėl būtent toks epizodas ir toks palyginimas iškilo atmintyje. Iš kitos pusės, stebėtis gal ir nereikia, nes klausantis to nenumaldomo žodžių srauto niekas kitas ir negali girdėtis, kaip tik komunizmo kūrimas.
Taigi, noriu būti Prezidento patarėju. Ramiai gulėčiau ramiai savo valdovo pašonėje, sapaliočiau apie tai, kaip reikia valdyti šalį, ir būčiau visiškai ramus, kad man nieko neatsitiks už visus žodžius „pro šalį“. Juk viskas, ką daryčiau savo tuščiomis kalbomis, tai kurčiau žmonėms nuostabų vaizdinį, iliuziją apie tai, kaip mano valdovas siekia visiems gėrio ir nori kiekvienam padovanoti laimę. Ir po kuprinę vaikams. Jeigu tokie dalykai nebus patvirtinti, vis tiek būčiau laimėtojas. Vartydamasis valdovo pašonėje esančioje kėdėje galėčiau gailiai inkšti apie tai, kad politikai (turėkime galvoje, kad čia politikai – tai LR Seimo nariai ir valdantieji, nes šiuo atveju patarėjas yra ne politikas, o gėrio archeologas) griauna visas geriausias idėjas, skriaudžia šeimininką ir neleidžia jam kurti šviesaus rytojaus.
Iš patarėjos lūpų nuskambėjo ir dar vienas komunistinis motyvas. Ji aiškino dalykus apie maisto kainas ir kaip jas suvaldyti mūsų šalyje. Statistika, deja, yra negailestinga ir aiškiai rodo, kad mūsų maisto produktų kainos jau ne tik tokios pačios kaip kitose Europos Sąjungos valstybėse, bet neretai jau ir aukštesnės. Tai faktas. O ką pasako patarėja? Vėl ramiai paaiškina, kaip reikia tartis su prekybos tinklais, ieškoti susitarimų su verslininkais, ir tai, anot jos, yra „visiškai Vyriausybės reikalas“. Tiesiog stulbinantis pareiškimas.
Prieš tris dešimtmečius, kai tuometinė premjerė Kazimira Prunskienė „paleido“ kainas ir beveik nuogu užpakaliu šoko į rinkos ekonomiką, ji net neįsivaizdavo, kad po tiek metų Lietuvoje jai atsiras oponentų, kurie realiai galvos apie tai, kaip Vyriausybė turi tas kainas reguliuoti. Mano Alma mater mokė, kad, jeigu nori ką nors pakeisti ir ko nors pasiekti, pirmą žingsnį turi žengti pats. Jeigu per sunku, tada teks įtikinti šalia esančius, kad tai reikalinga, ir imtis lyderystės.
Šiuo atveju patarėja ramiu visažinio tonu ne tik pasako, ką reikia daryti ir kaip tai iš esmės paprasta, bet ir duoda nurodymą Premjerei, kuo ji turi užsiimti. Ir ką? Juk vėl siūlo visuotinį gėrį: kainų mažinimą, taip aiškiai baksnodama pirštu ir rodydama, kas tų kainų nesugeba sureguliuoti. Vyriausybė.
Tikrai negaliu vertinti, kiek tos mintys koreliuoja su Jo Ekscelencijos Prezidento mintimis. Labai tikiuosi, kad tokie patarėjų pasisakymai tėra artefaktas, menkai turintis ką nors bendro su ekonomisto išsilavinimą turinčiu Prezidentu. Lygiai kaip galiu suprasti ir tai, kad rasti puikius patarėjus tikrai nėra lengva. Prezidentūroje tokių tikrai yra, tačiau pasitaiko ir tokių, kurių pasisakymai tikrai priverčia užsiimti gilia savianalize ir susimąstyti, ar tas Seimo nario mandatas apskritai turi kokią nors vertę.
Kuo skiriasi Prezidentūros patarėjas nuo Seimo nario ir kodėl noriu būti patarėju? Kai esi Seimo narys, nuolat turi galvoti ne kaip kurti tuos Naujuosius Vasiukus, o kaip rasti finansavimą ir pajamas būtiniausiems valstybės poreikiams patenkinti. Daugeliu atvejų valdančiųjų drama yra ta, kad jie net neturi galimybių mąstyti komunizmo kategorijomis, nes jų pakankamai prikuria tiek opozicija, tiek visi aplinkui.
Seimo nariams, kurie turi nors kokią atsakomybę ir tvirtos valstybės viziją, belieka tik Ralfo griovėjo vaidmuo. Patikėkite, jis tikrai nėra malonus. Dar nemaloniau yra kam nors pasakyti, kad fantazijoms įgyvendinti jūs pinigus turėsite užsidirbti, sumokėti mokesčius arba tikėtis stebuklo, kad, tarkime, vienas milijardas per naktį pavirs bent dešimčia milijardų. Tiesa, nepažadu, kad atsibudęs rytą su keletu milijardų vietoje vieno kaip patarėjas nerasčiau erdvės padejuoti, koks buvo nevykęs stebuklas, nes dabar jau aišku, kad reikėjo dar trigubai tiek. Juk žmonės prašo. Reikia kuprinės, pratybų, kanceliarinių prekių vaikams. Patys suprantate… Tik čia jau sustosiu, nes teks priminti ir pasaką apie auksinę žuvelę. Bet šiam kartui pasakų ir komunizmo užteks.
Bet trumpai patraukime visą ironiją į šoną. Tikrai nenoriu būti patarėju ir visiškai puikiai jaučiuosi savo komandos apsuptyje. Galiu tik džiaugtis, kiek daug svajonių Lietuvos žmonės jau įgyvendino, ir nekantrauju pamatyti, kiek jų bus įgyvendinta ateityje. Tiesiog norisi pabrėžti, kad yra mažų mažiausiai neatsakinga kalbėti bet ką nuo patarėjo kėdės, suvokiant, kad už tai nebus jokios atsakomybės. Gal tai politika? O gal tai tiesiog nesupratimas, kas yra etiškas elgesys? Kartais jau ir suprasti sunku.