Nors vis dažniau atrodo, kad Lietuvoje nemadinga ir net kiek kvaila sakyti komplimentus, bet privalau pagirti LRT radiją už visą eterio pusdienį, skirtą emocinei sveikatai. Prieš ketvirtį amžiaus tokios diskusijos eteryje buvo sunkiai įsivaizduojamos, o pasiūlęs tokią idėją ir pasakęs, kad tai augančiai Lietuvai svarbi tema, greičiausiai būčiau sulaukęs ir daugybės akių vartymo ar numojimo ranka.
Bet šiandien svarbu, kad augame ir vis geriau suprantame, jog emocinė sveikata yra labai svarbi, o kartais net ir gyvybiškai svarbi. Galime tik pasidžiaugti, kad dabar apie tai kalba ne vienas radijas, ne vienas portalas ir atrodo, kad ši tema yra kone neišsenkantis šulinys. Visiškai logiška. Kai apie tai nekalbi daugiau kaip pusšimtį metų, staiga supranti, kad turi ką pasakyti apie emocijas, pogimdyvinę depresiją, netektį ir kitus sunkius emocinius išgyvenimus, kuriuos patiriame visi. Labai tuo džiaugiuosi ir tegul tai tęsiasi.
Tik man nerimą kelia kitas diskusijos kampas: kalbame apie vaikus, kurie dramatiškai piešiami lyg kokie monstrai, nuolatos pasirengę vartoti narkotikus, ieškoti tik gyvenimo malonumų ir neatsakingai džiaugtis tėvų sunkiai uždirbtu gėriu. Jūs sunkiai dirbate, stengiatės, o tie jaunieji hedonistai vien tik ieško būdų, kaip išleisti jūsų sunkiai uždirbtus pinigus. Tik ar tai yra tiesa, o gal čia kalba baimės?
Tarkime, kad laikai keičiasi: vaikai pasidarė kitokie ir vis nesibodima pabrėžti, kad dabartinis jaunimas turi kur kas mažiau atsakomybių. Tikrai? Kalbėdami apie žalingus įpročius visuomet pirma pažvelkime į tai, iš kur jie atsiranda.
Visų pirma, alkoholį gamina ir parduoda suaugę asmenys. Nenustebinsiu pasakęs, kad šis produktas atsirado labai seniai ir pasaulis jau net nesugeba atrasti šio „gėrio“ autoriaus. Na, galime pasigirti bent tuo, jog žmonija ilgainiui suvokė, kad alkoholio vartojimas vaikams (ir ne tik) yra kenksmingas bei įvedė draudimus jį vartoti iki tam tikro amžiaus. Skirtingos šalys ir dabar turi skirtingus įstatymus dėl galimos alkoholio vartojimo pradžios.
Narkotikai taip pat yra suaugusiųjų sugalvotas produktas. Vaikai ir paaugliai jų negamina ir į Lietuvą neįveža. Tą visą kelią nueina suaugę žmonės, tie patys žmonės paskui visą tą mėšlą mūsų vaikams ir tiekia: cigaretes, elektronines cigaretes, narkotikus. Vis dėlto, mes nepradedame įtarinėti savo kaimynų ar net kokių tolimų giminaičių šiais nusikaltimais, nebėgame aiškinti, jog kiekvienas namas turi būti stebimas ir prižiūrimas policijos. Tiesą sakant, tokia idėja pasirodytų kaip kvaištelėjusio piliečio klejonės, o ne rimtas pasiūlymas.
Man labai nepatinka, kad mes dėl vaikų problemų visų pirma puolame kaltinti paauglystę, mokyklą ir kartu dar mielai papurkštaujame, kad policija nieko neveikia.
O dabar pabandykime pažiūrėti nuosekliai į tai, kas turi vykti vaiko gyvenime, kad jis sugebėtų atsisakyti visų nepilnamečiams nelabai legalių pagundų.
Tetos ir dėdės televizoriaus ekrane visuomet skuba rėkti, kad vaikui svarbiausia yra šeima. Taip, iš tiesų reikia pripažinti, kad tai yra viena svarbiausių dalių vaiko gyvenime. Vadinasi, būtent šeima privalo sudėlioti pirmąsias ir pagrindines gyvenimo įgūdžių tiesas. Šeimoje reikia diskutuoti ir kalbėti apie tykančius pavojus, gebėjimą atsispirti pagundai ir pasakyti griežtą „ne“ įvairiems keistiems pasiūlymams.
Šeimoje turėtų atsirasti įprotis, kad vaikui einant pas kitą draugą į namus, tėvai prieš tai tarpusavyje pasikalbėtų ir žinotų, ar tikrai vaikai leis laiką kartu ir ar tikrai bus, kas tuos mūsų paauglius bent viena akimi pažiūrės. Paklauskite savęs, kiek iš jūsų tokį veiksmą yra padarę? Gerai pamenu išsipūtusias tėvų akis, kai tokius paprastus dėsnius išdėstydavau savo kabinete. Prasidėdavo pamąstymai apie tai, kaip reaguos vaikas ar ką pasakys kito vaiko tėvai. Na, mano akimis, tai vadinama pokalbiu, taisyklių nustatymu ir saugumo užtikrinimu. Nieko nenormalaus.
O tuomet stalai apsisuka ir mes reikalaujame tokio elgesio mokykloje. Norime, kad mokytojai, policija ar kokios nors antgamtinės jėgos rūpintųsi vaikais ir užtikrintų jų saugumą, bet patys drebame iš baimės, kai reikia tiesiog sudėlioti elementarias taisykles. Taisykles, kurios leistų vaikams suvokti, kad jie yra svarbūs ir mums rūpi, o tėvams – kad suvoktų, jog visuomet šalia yra ir kiti tėvai, kurie pasirūpins mylimų vaikų saugumu, kai nesame šalia.
Šiandien žiniasklaidos kanalai lenktyniauja aprašinėdami mokykloje su narkotikais vykstančią dramą. Skaitau tas dešimtis straipsnių ir galvoju, kaip turi jaustis mokytojai, kurie deda milžiniškas pastangas, kad ištaisytų tų namų ir šeimų klaidas. Kalbu apie šeimas, kurios nemoka, tingi ar tiesiog nežino, kaip reikia padėti vaikui ir paaugliui ir kaip su jais kalbėtis.
Valstybė rūpinasi, kad mokyklos turėtų programas, metodikas ir priemones toms klaidoms taisyti. Taip, jūs perskaitėte teisingai – būtent klaidoms taisyti. Per savo praktiką mačiau labai mažai šeimų, kurių sudėliotas taisykles kas nors labai paprastai sulaužytų. Na, nebent vaikas ar paauglys sutinka kokį pusgalvį suaugusį asmenį, kuris pasinaudoja jaunuolio patiklumu ir pradeda jį vesti iš kelio. Tiesą pasakius, tokius dalykus retai sėkmingai padaro bendraamžiai. Jie gal pabando kiek pavedžioti klystkeliais, bet „kieti“ tėvai su tuo susitvarko, o mokykla paprastai prisideda padėdama savo žiniomis.
Jeigu jau norime laikytis kaltinimų kultūros, tai pamatę narkotikų paplitimo statistiką pirmiausia pradėkime kaltinti narkotikų gamintojus. Juk tai daro suaugusieji! Tuomet savaime atsiranda puiki proga kaltinti muitinės darbuotojus, kurie tikriausiai už mokesčių mokėtojų pinigus saldžiai miega ir praleidžia į mūsų šalį tonas narkotinių medžiagų. Paskui kaltinkime šeimas, kurios nesugeba užmegzti ryšio su savo vaikais. Bambėkime ir ant policijos, o galiausiai kritikuokime mokyklą. Keista, bet nesinori pradėti kaltinti vaikų: jei visose kiek anksčiau paminėtose grandyse kiekvienas suaugęs asmuo atliktų savo darbą be priekaištų, neliktų pasiūlos, o ir paklausa taptų tokia, kad gamintojai, kurie tą mėšlą gamina vaikams ir paaugliams, tiesiog liktų nusivylę rinka.
Nesijaudinkinte, puikiai suprantu, kad rašau utopinius dalykus, tačiau artėjant rinkimams be galo erzina, kad nieko doro neturintys pasiūlyti politikai ištraukia pačią pigiausią ir gan šlykščią rinkimų kortą – narkotikus ir puolimą prieš šalies vaikus. Pasiklausius kai kurių asmenų kalbų atrodo, kad vaikai turėtų būti protingesni už suaugusius žmones. Gal jau gana? Svajoju, kada rinkimuose kalbėsime apie tai, ko nepadarėme mes, suaugusieji, ir pareikšime, kad viską nuo šiol darysime siekdami saugiai ir protingai užauginti savo vaikus.