Žinoma, šiuo atveju esu tik politologinė-žurnalistinė lentyna, kurioje sudėtos tam tikros savybės, o jas politologai dabar taip noriai iš visų pusių analizuoja. Na, bet ta proga, kad bijau ir pataikauju, imsiu ir parašysiu, kaip matau situaciją partijoje, koalicijoje ir frakcijoje.
Nė viena iš narstomų po kaulelį grupių nėra davusi jokių įžadų: nei santuokos, nei amžinos meilės, nei bet kokių kitų. Arba bent jau nepamenu, kad su kolegomis esame viešai pažadėję, jog kartu būsime, kai laimė lydės ar vargas suspaus.
Kad ir kaip ten būtų, politika taip pat yra paprastas darbas, kuris nepaprastu tampa tik todėl, kad jame yra kalbama apie viešuosius finansus, kai kurias gyvenimo sureguliavimo sritis ar problemų sprendimą visos valstybės mastu.
Norėtųsi priminti, kad politinis susibūrimas nėra šeima. Taip, mes turime įstatus, turime programą, bet tai nekeičia fakto, kad galime turėti skirtingus požiūrius, įsitikinimus, skirtingai matyti problemų sprendimo kelius ir net nuspręsti skirstytis tuomet, kai jau nejaučiame galintys vieningai priimti sprendimus.
Politologai teigia, jog kiekvienas politikas turi vienintelį siekį ‒ valdžios. Taip, tikrai yra vienetai (norėčiau pabrėžti šį žodį) tokių kolegų, kurie svarbūs ir reikšmingi jaučiasi tik tuomet, kai stovi ant kuo aukštesnės pakylos, tačiau pats metas nustoti absoliutinti ir visus dėti į tą pačią lentyną. Daryti skambius apibendrinimus yra madinga, tačiau labai pavojinga.
Dairantis viešojoje erdvėje galima susidaryti įspūdį, kad pagrindinis žurnalistų darbas yra ne pateikti aktualiais, svarbias naujienas, bet kritikuoti, žeminti ir kartais net nevengti pasityčioti iš žmonių, kuriuos jie aptaria. Turbūt skaitantieji šį sakinį jau raukosi. Skambus visų žiniasklaidos atstovų apibendrinimas, tiesa? Bet ar iš tiesų taip ir yra? Ar tikrai visi žurnalistai vienodi? Nujaučiu, kad atsakymą jūs puikiai žinote. Tas pats ir su politikais.
Kaip paprastuose darbuose vienetai tampa generaliniais direktoriais ar aukšto lygio vadovais, taip ir toje nepaprastoje politikoje vienetai iš tūkstančių tampa prezidentais ar ministrais pirmininkais. Tiesą sakant, statistiškai labiau tikėtina loterijoje laimėti milžinišką sumą pinigų nei tapti prezidentu. Jei mes kalbame apie valdžią kaip vienintelį tikslą, tuomet kiekvieno politiko svajonė turėtų būti tie aukščiausi postai. Kaip minėjau, juos pasiekti tikrai nėra lengva, todėl visi pradėjusieji veikti šioje srityje turėtų dabar pat viską mesti ir eiti dirbti kitus darbus. Kam gi vargti? Paprastuose darbuose daug didesnė tikimybė gauti vadovaujamas pareigas.
Vis tik šis darbas yra kur kas daugiau nei galios pozicija, įtaka, tariama garbė, šlovė ar reportažas per žinias. Tai galimybė keisti visuomenę, ginti žmonių interesus, užtikrinti teisingumą. Tai atsakomybės už savo bendruomenę ir tautą prisiėmimas. Tai tikėjimas tam tikromis vertybėmis ir galimybė pradėti reikšmingą pokytį. Nebūtina tapti ministru pirmininku, kad galėtum reikšmingai prisidėti prie valstybės augimo.
Iš savo pusės pasakysiu, kad niekas niekuomet ir jokiu pavidalu manęs nei prašė, nei reikalavo kur nors pasirašyti, prieštarauti ar pritarti kokiam nors sprendimui. Juk politika yra apie žodžio, nuomonės laisvę ir tuo labai tikiu. Mes skirtingi, bet skirtumuose galime rasti tą vienintelę tiesą. Didžioji dalis mano frakcijos narių puikiai žino mano poziciją ir ją gerbia, o ne puola aiškinti apie tai, kokios yra senos mūsų tradicijos ir kaip šiukštu negalima jų laužyti.
Manau, kad šioje krizėje dar kartą pamačiau komandą. Puikiai suprantu mūsų skirtumus ir įsivaizduoju, kad mes skirtingai žiūrime į tą pačią situaciją. Tikiu, kad mums kaip bendruomenei norisi priimti tą vieną vienintelį supersprendimą, tinkamą visiems. Deja, čia ir vėl tenka nusivilti: tai demokratinė partija, kurioje yra krūva skirtingų žmonių, veikiančių ne pagal tai, ką sugalvojo, o pagal tai, kas parašyta partijos įstatuose.
Koalicijos turinys irgi nėra kažkoks beformis kūnas ‒ jos turinį apibrėžia sutartis. Sutartis, kurią nutraukti gali bet kuri iš šalių. Tai ne Sizifo akmuo, kurį be perstojo reikia ridenti į kalną. Kiekvienas gali atsitraukti ir tapti laisvas nuo įsipareigojimų, todėl nesunku atremti argumentus tų, kurie sako, kad koalicija gyvuoja iš reikalo. Visi turi pasirinkimą ir koalicijos partneriai nieko neremia prie sienos.
Norėčiau priminti, kad, ačiū Dievui, esame laisva šalis. Taip sakau dėl to, kad paklausius politologų lengva susidaryti įspūdį, jog Lietuva yra diktatūros ar net tironijos šalis, kur sprendimai priimami vieno asmens. Skaitant jų nuomones atrodo, kad toks reiškinys kaip diskusija, politinė atsakomybė ir sąmoningumas apskritai neegzistuoja.
Amžina meilė egzistuoja, ilgos, sėkmingos santuokos ‒ taip pat. Su visais įžadais ir viešais pasižadėjimais. Tačiau dar kartą priminsiu, kad politika ‒ ne santuokinis gyvenimas: atsiradus sunkumų kiekvienas yra laisvas priimti tokius sprendimus, kurie jam atrodo teisingi.