Geriausias pavyzdys – Ukrainos Prezidentas Volodymyras Zelenskis. Neturėjęs nieko bendro su politika, išskyrus tai, kad Prezidentą yra suvaidinęs komedijos seriale, karo metu tapo daugiamilijoninės šalies vadovu. Maža to, daugelio vertinimu tapo pasaulio kovos už laisvę moraliniu lyderiu. Ukrainai maksimaliai pasisekė, kad turi tokį vadovą. Ne truputį, ne šiek tiek, o būtent maksimaliai. Kai susitikome su juo Kyjive netrukus po rinkimų, bet dar prieš Prezidento inauguraciją, laisvai kalbėjomės ir juokavome – jis dar tikrai nenutuokė, kokie išbandymai laukia ateityje. Išbandymus pasitiko drąsiai, istorine fraze ir poelgiu. Amerikiečiams pasiūlius evakuacijos iš karo zonos galimybę, atsakė aiškiai ir be užuolankų: „Man nereikia pavežėjimo paslaugų, man reikia ginklų šalies gynybai.“
Ir mes į daugelį dalykų šiandieną žvelgiame per Ukrainos įvykių prizmę. Pagal ukrainietiškų vėliavų gausą Vilnius nė kiek nenusileidžia Kyjivui. Pagal piliečių suaukotas lėšas Ukrainai bepiločiams orlaiviams, radarams, ginkluotei, pabėgėlių apgyvendinimui, kitokiai pagalbai mūsų žmonių pastangos gerokai viršija bet kurios kitos Europos valstybės vidurkį.
Lietuva pirmoji, dar prieš Rusijos įvykdytą plataus masto invaziją pradėjo teikti Ukrainai karinę paramą. Vėliau perdavėme beveik visą turimą ir visą įmanomą prieštankinę, priešlėktuvinę ginkluotę. Mums iš pat pradžių buvo aišku, kad Ukraina turi ne tik teisę, bet ir pareigą gintis nuo agresijos.
Ar buvo aišku mūsų kolegoms sąjungininkams?
Kai kurios šalys atvirai abejojo ukrainiečių galimybėmis priešintis, manė, kad karas baigsis po kelių dienų, todėl nenorėjo „užsitęsusio konflikto ir dar daugiau aukų“. Tradiciškai nenorėjo dar labiau „provokuoti“ konflikto ir todėl tiekė tik humanitarinę paramą. Net ir vėliau, kai visi pamatė, kaip ukrainiečiai sugeba priešintis, pagaliau apsisprendė teikti ginkluotę, bet, cituojant Prancūzijos Prezidentą – „išimtinai gynybinę“. Ką reiškia gynybinė ginkluotė, jokie ekspertai paaiškinti negali.
Europos lyderystės nesijuto. Vadovauti procesui ėmėsi amerikiečiai. Prieš metus subūrė apie 50 valstybių į vadinamąjį „Ramšteino procesą“, kuriame reguliariai vertinami Ukrainos kariniai poreikiai, prioritetai ir koordinuojama pagalba. Vis tik buvo prarasta daugybė laiko, o dar skaudžiau – buvo sudėta tūkstančiai ukrainiečių aukų, kol vyko taktiniai pamąstymai ir laviravimas tarp pačių nusibrėžtų „raudonųjų linijų“. Buvo vengiama suteikti tolesnio šaudymo artileriją, kad, neduok, Dieve, nebūtų apšaudoma Rusijos Federacijos teritorija. Dar dabar neapsisprendžiama dėl modernių naikintuvų. Šią „raudonąją liniją“ nubrėžė ne rusai – patys Vakarai. Rusijai beliko tik pasinaudoti tuo blaškymusi ir dvejonėmis. Galiausiai įvyko lūžis, bent jau dėl sovietinės gamybos naikintuvų ir vakarietiškų tankų tiekimo, bet buvo prarasta labai daug laiko.
Jei prieš kelis mėnesius būtų kas nors pasiteiravęs, ar galima ukrainiečiams atakuoti taikinius Kryme, daugelis Europoje nebūtų turėję aiškaus atsakymo. Krymas juk pripažįstamas Ukrainos teritorija, bet kai kam vis tiek tai atrodė per jautru. Ukrainiečiai patys savo veiksmais panaikino tuos dirbtinius Vakarų apsiribojimus. O neseniai netgi viešai pademonstravo, kaip naikina taikinius Belgorodo srityje. Tuo lyg pasakė, kad jiems niekas nenurodys, kaip kariauti. Tačiau vis dar atsiranda Rusijos paskatintų patarėjų, netgi Vakaruose, raginančių Ukrainą pradėti derybas. Dėl „taikos“ paaukoti Rusijos užgrobtas teritorijas. Niekaip nesupranta, kad „truputį“ paaukojus, bus prarasta viskas. Kad taikos nebus – bus tik pauzė kare.
Na, o dabar, nutekinus JAV žvalgybos informaciją, vėl skleidžiamos abejonės dėl greitos karo baigties ir artėjančio ukrainiečių kontrpuolimo efektyvumo. Viena vertus, vis dar delsiame tiekti paramai toliašaudę artileriją, vakarietiškus naikintuvus, o kartu abejojame, kad ukrainiečiams gali nepasisekti. Kaip tame sename anekdote. Troleibuso vairuotojas žvelgia melancholiškai į veidrodėlį, stebi, kaip į jo troleibusą skuba moteriškė su sunkiais krepšiais, ir svarsto: „Suspės ar nesuspės“. Paskui užtrenkia jai prieš nosį duris ir atsidūsta: „Nesuspėjo“.
Artėja Vilniaus NATO Viršūnių susitikimas. Ukrainiečiai privalo jame išgirsti ne tik daug kartų, dar nuo 2008 metų kartotą pažadą dėl būsimos narystės, bet ir aiškų, konkretų narystės įgyvendinimo planą. Pasibaigus karui, kurį mes privalome padėti Ukrainai laimėti, jie turi būti priimti į NATO. Nebus lengva įtikinti savo sąjungininkus – skepticizmo ten tradiciškai yra daug, – bet turime stengtis. Privalome savo kolegas įtikinti, kad krizės, karo metu truputis pastangų nereiškia nieko.