Kas svarbiausia Lietuvai? Svarbu, kad sprendimai, kurie buvo priimti dar Varšuvos NATO Viršūnių susitikime 2016 metais, būtų tęsiami ir įtvirtinti. Tada buvo nuspręsta pasiųsti į Rytų flangą priešakinių pajėgų kovines grupes. JAV, Kanada, Jungtinė Karalystė ir Vokietija įsipareigojo vadovauti tokiomis grupėmis Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje ir Lietuvoje. Siekiame įtvirtinti, kad kovinės grupės būtų ne bataliono, o brigados dydžio, taip pat kad jos apimtų visus pajėgų elementus: sausumoje, jūroje, ore. Šiuo požiūriu Vokietijos įsipareigojimas „visam laikui“ dislokuoti Lietuvoje brigadą yra svarbus, savalaikis ir visiškai atitinkantis Lietuvos lūkesčius sprendimas.
Principinis NATO sutarimas dėl rotacinio oro gynybos modelio taip pat būtų nukreiptas į esminių mūsų regiono pajėgumų spragų užpildymą. Modelį reikės „užpildyti“ konkrečiais pajėgumais, bet svarbi pradžia jau padaryta, kaip ir ilgai lauktas NATO įsipareigojimas pereiti nuo oro policijos funkcijos prie oro gynybos. NATO atnaujinti mūsų regiono gynybos planai taip pat žymi svarbų, ilgai puoselėtą tikslą nuo karinio atgrasymo koncepcijos pereiti prie priešakinės gynybos. Paprastai tariant, NATO įsipareigoja, iškilus grėsmei, be jokių išlygų ginti savo teritoriją nuo pat karinio konflikto pradžios.
Vilniuje pasveikinsime mažiausiai 31 NATO valstybės lyderius. Ar prie jų prisijungs ir Švedija – klausimas dar neatsakytas. Jei būtų 32, jau vien tuo šis NATO Viršūnių susitikimas būtų laikomas istoriniu.
Gynybos išlaidų klausimas jau daugiau nei 10 metų išlieka Aljanso galvos skausmu. Pamenu, dar 2004 metais, kai dar dirbau Krašto apsaugos ministru, visos NATO šalys buvo įsipareigojusios siekti, kad jų gynybai būtų skiriama ne mažiau 2 procentų bendrojo vidaus produkto (BVP). Tada tokių buvo tik penkios, o ir dabar mažiau nei dešimt. Jokie raginimai nepadėjo pasiekti lūžio. Gynybos išlaidų problema vos netapo Aljanso subyrėjimo priežastimi. Iš tiesų, buvo rimtas išbandymas NATO tvarumui, kuomet JAV Prezidentas Donaldas Trumpas pavadino Aljansą „atgyvenusia struktūra“. Nepagelbėjo savo komentarais ir Prancūzijos Prezidentas Emmanuelis Macronas, pareiškęs, kad NATO „smegenys yra mirusios“. Tokioje įtemptoje atmosferoje 2018 metais Briuselyje vyko NATO lyderių susitikimas. Beje, JAV netgi reikalavo to susitikimo nevadinti Summit.
Karštoje diskusijoje prireikė padaryti pertrauką. Įtampa augo. Ir tik kuomet Olandijos Premjeras Markas Ruttė pabrėžė, kad būtent dėl D. Trumpo reiklumo ir griežtumo Aljansas 100 milijardų JAV dolerių padidino gynybos išlaidas, JAV Prezidentas kiek atlyžo, įvertinęs pripažintą savo indėlį.
Dabar Vilniuje vėl bus siekiama įsipareigoti, kad 2 procentų BVP taptų ne viršutine, o apatine, minimalia išlaidų gynybai riba. Pamatysime, ar visi pasirengę įsipareigoti.
Be jokios abejonės, Ukrainos klausimas bus vienas svarbiausių ne tik susitikimo darbotvarkėje, bet ir svarbiausia tema kuluarinėse diskusijose.
Ar pakankamai palaikome Ukrainą? Ar padarėme viską, kad Rusijos agresija sustotų? Kadangi karas vyksta jau beveik pusantrų metų, o Rusijos ekonomika bei karo mašina ne tik nesubyrėjo, bet ir toliau rodo savo dantis, toliau bombarduoja taikius Ukrainos miestus, matyt, padarėme ne viską. Žinoma, be Vakarų paramos Ukraina tiek laiko nebūtų atsilaikiusi. Vakarų konsolidacija tapo beprecedentė. Tačiau tai, kad ekonominiam Rusijos spaudimui prireikė net 11 sankcijų paketų, ir tai potencialas dar neišsemtas, rodo, kad nesame pakankamai atkaklūs. Mūsų grasinimai prieš 2022 m. vasario 24 d. buvo labai ryžtingi. Europos lyderiai kartojo: jei Rusija išdrįs pulti Ukrainą, Europa įves tokias sankcijas, kad Rusija nusiris į XIX amžių. Kažkaip nenusirito. O ir karinė parama Ukrainai visą laiką buvo labai dozuota.
Dar ir šiandieną pasigirsta raginimai Ukrainai neatakuoti taikinių Rusijos teritorijoje. Ukraina raginama pereiti į kontrpuolimą, bet jai netiekiami naikintuvai ir vengiama suteikti pakankamai toliašaudės artilerijos. Gana ciniškai skamba kai kurių Vakarų ekspertų nusistebėjimas, kad Ukrainos kontrpuolimas stringa. Gal kai kam ir patogu stebėti, kol šiame abipusio alinimo kare Kremlius subyrės savaime. Bet juk kiekviena diena kainuoja ukrainiečių gyvybes ir vis labiau griaunama jų šalis, kurią visiems reikės atstatinėti.
Vilniuje Ukraina tebesitiki išgirsti aiškų politinio palaikymo signalą. Jie puikiai supranta, kad kariaudami neįstos į NATO. Bet ar NATO pasirengęs nekartoti prieš 15 metų Bukarešto Viršūnių susitikime padarytos klaidos? Ukrainai ir Sakartvelui tuomet nebuvo suteiktas NATO Narystės veiksmų planas, kuris praktiškai būtų priartinęs tas šalis prie Aljanso. Kai kurie mūsų skeptiški kolegos nenorėjo „provokuoti“ Rusijos. Rusija tą žinutę perskaitė visai priešingai – kaip paskatinimą. Po poros mėnesių okupavo 20 procentų Sakartvelo teritorijos. Ar esame pasirengę po 15 metų nekartoti klaidų ir parodyti Ukrainai deramą paramą? Privalome konkrečiai įvardyti esminius įsipareigojimus. NATO–Ukrainos komisijos performavimas į Tarybą yra svarbus žingsnis, bet tikrai ne esminis ir ne pakankamas sprendimas šioje situacijoje.
Turime atsisakyti Ukrainai keliamos sąlygos – Narystės veiksmų plano vykdymo. Būtent tokia išimtis šiuo metu pritaikyta Suomijai ir Švedijai. Turime įsipareigoti tiekti Ukrainai karinės paramos tiek, kiek reikės, kol pasibaigs karas. Dar kartą paaiškinti, kad karo pabaiga laikysime visišką aneksuotų ir okupuotų Ukrainos teritorijų išlaisvinimą. Kartu turime įsipareigoti, kad pasibaigus karui svarstysime Ukrainos pakvietimo į Aljansą klausimą.
Jei NATO nesugebės pademonstruoti lyderystės, susitikimas Vilniuje nuvils ne tik ukrainiečius.