Deja, kaip įvesti tvarką tranzitinio grūdų pervežimo srityje, kad nė vienas grūdas neliktų šalyse, per kurias vyksta tranzitas, niekas atsakyti negali arba nenori. Labiau nenori. Jei norėtų, Lenkija galėtų, pavyzdžiui, sutarti dėl tranzito per ją užplombuotais vagonais ir abiejų šalių vykdomos geležinės kontrolės tiek geležinkeliuose, tiek sandėliavimo vietose, tiek uostuose. Tai įmanoma, bet sudėtinga ir brangu. Lenkija šio kelio nesirinko.

Apskritai tokia padėtis ir Europos šalių ūkininkų nepasitenkinimas tarnauja Europos Sąjungos (ES) žemės ūkio krypčiai, kuri nedviprasmiškai pasisako už ūkių stambinimą ir mažų ir vidutinių šeimų ūkių pasitraukimą iš rinkos. Šie ponai puikiai supranta, kad nelikus šeimos ūkių nebeliks ir vienos svarbiausių nepriklausomų valstybių atramų, ant kurios pastaruosius 200 metų buvo statomas nacionalinių valstybių nuo Italijos iki Lietuvos mūras. Laisvų ir dar nepriklausomų valstiečių nuvarymas nuo žemės yra pirmaeilis šiandienės ES žemės ūkio politikos uždavinys, nors ir niekur viešai nedeklaruojamas. Ūkininkai turės būti suspausti didėjančių ūkininkavimo kaštų, „žaliojo kurso“ reikalavimų ir pigių maisto produktų iš Rytų žnyplių. Gaila tik, kad šiame politiniame kare pasinaudojama ir ginkluoto karo siaubiamos Ukrainos nelaime.

Šaknys

2023 metų liepos viduryje Rusija pasitraukė iš vadinamojo grūdų susitarimo, leidusio eksportuoti Ukrainos grūdus iš Juodosios jūros uostų, pradėjo apšaudyti Ukrainos uostus ir sunaikino dešimtis tūkstančių tonų grūdų. Taip pratęsta nuo pat invazijos pradžios vykdyta politika.

Iki karo 90 proc. viso grūdų eksporto vyko per Ukrainos Juodosios jūros uostus. Prasidėjus karui ir Rusijai užblokavus šiuos uostus, Ukraina, kuriai žemės ūkio gamyba yra vienas svarbiausių ekonomikos sektorių, susidūrė su didžiule problema. Tačiau ne tik ji. Ukrainos grūdai buvo eksportuojami daugiausia į besivystančias šalis, visų pirma Afrikos. 2022 m. pirmąjį pusmetį virš šių šalių pakibo bado grėsmė. Todėl atsirado iniciatyva atverti Europos Sąjungos sienas grūdų importui iš Ukrainos. Nuo 2022 m. gegužės į Lenkiją ir Rumuniją jau buvo galima importuoti daugiau kviečių, kad per Gdansko ar Konstancos uostus jie galėtų būti gabenami į kitas šalis.

Nuo 2022 m. sausio iki rugpjūčio grūdų eksportas iš Ukrainos į Lenkiją, palyginti su tuo pačiu 2021 m. laikotarpiu, padidėjo 180 proc., tačiau tik dalis Ukrainos žemės ūkio produktų pateko į Lenkijos uostus, kad iš ten būtų gabenami jūra, pavyzdžiui, į Afriką. Likusieji kviečiai liko Lenkijoje arba atsidūrė įvairiuose didmeniniuose sandėliuose.

Tikra Ukrainos grūdų importo į Lenkiją banga kilo 2022 m. birželį, kai Europos Komisija sutiko liberalizuoti prekybą su Ukraina, panaikinti muitus ir supaprastinti importo procedūras. Viskas baigėsi tuo, kad Lenkijos politikai nusprendė laikinai užblokuoti visą grūdų importą į Lenkiją, šiam žingsniui gavę Europos Sąjungos „palaiminimą“.

Ukrainos grūdų importo mastą vis dar sunku įvertinti. Lenkijos žemės ūkio ministerija neatliko jokios išsamios grūdų importo analizės ir nepaskelbė viešos ataskaitos apie susiklosčiusią padėtį. Be to, didelė importo dalis buvo vykdoma ne visai teisėtai.

Į Lenkiją masiškai keliavo vadinamieji pramoniniai, t. y. nekokybiški grūdai, skirti ne maistui, o dažniausiai deginti (kaip alternatyvios rūšies kietasis kuras).

Grūdai plūdo be jokios kontrolės, tačiau turėjo didžiulį pranašumą prieš lenkiškus grūdus – jie buvo daug pigesni. Todėl šimtai Lenkijos įmonių ėmė juos masiškai pirkti.

Lenkijoje grūdų kainos ėmė smarkiai kristi: štai 2022 m. pirmąjį pusmetį vidutinė kviečių kaina svyravo nuo 1,6 iki 1,8 tūkstančio zlotų už toną, 2023 m. gegužę kaina nukrito jau iki 900 zlotų už toną.

Ūkininkai pradeda karą

Lenkijos ūkininkai atsisakė taikstytis su tokia padėtimi. 2022 m. pabaigoje prasidėjo protestai – visų pirma ūkininkai blokavo kelius ir bandė sustabdyti transportą su ukrainietiškais grūdais. Tuo metu Lenkijos žemės ūkio ministras netiksliai įvertino situaciją, pavyzdžiui, teigė, kad techniniai grūdai iš Ukrainos nebuvo importuojami.

Lūžis įvyko tik 2023 m. kovą. Lenkija ėmėsi konkrečių veiksmų, pirmiausia įvedė laikiną embargą grūdų importui iš Ukrainos. Ministerija ėmėsi sudaryti sąrašą įmonių, kurios pirko importuotus pigius grūdus (turėjusius techninių grūdų statusą), vėliau sumaišė juos su lenkiškais grūdais ir paleido į prekybą (pavyzdžiui – kaip pašarus gyvuliams). Prokuratūra šiuo klausimu yra pradėjusi apie šimtą skirtingų bylų. Keliuose šimtuose įmonių atliktos kratos.

Ukrainos valdžios institucijos labai neigiamai reagavo į prekybos grūdais apribojimus. Volodymyras Zelenskis savo kalbose taip pat ne kartą pažymėjo, kad embargas yra nepriimtinas, nes pažeidžia Ukrainos ir ES susitarimą.

Nors pažeidimai pašalinti, grūdų problema niekur nedingo. Lenkijos grūdų supirkimo kainos išlieka labai mažos. Dažnai Lenkijos ūkininkų pajamos nepadengia gamybos sąnaudų. Dėl Rusijos ir Ukrainos karo trąšų ir degalų kainos padidėjo keliasdešimčia procentų. Kartu grūdų supirkimo kainos yra mažesnės nei prieš prasidedant karui, o sandėliai vis dar pilni 2022 m. importuotų grūdų. Tokia padėtis Lenkijoje susiklostė prieš 2023 m. spalio mėnesį vykusius rinkimus.

2024 m. prasidėjo nauja Lenkijos ūkininkų protestų banga: sankryžos ir greitkeliai blokuojami, didžiausiuose šalies miestuose vyksta demonstracijos. Pabaigos nematyti, nes patenkinti ūkininkų poreikius nėra paprasta. Be to, jie susiję su Europos Sąjungos politika, Rusijos karo Ukrainoje pasekmėmis ir vietos politiniais žaidimais.

Lenkijos ūkininkai valdžiai pateikė tris reikalavimus: 1) neprisijungti prie ES žaliojo kurso; 2) uždrausti Ukrainos žemės ūkio produktų (paukštienos, cukraus, saulėgrąžų aliejaus, kiaušinių ir kitų produktų) importą; 3) remti šalies gyvulininkystę.

Protestai Lenkijoje iš dalies yra politinio pobūdžio. Spalį įvyko rinkimai, po kurių partija „Teisė ir teisingumas“ (PiS) buvo išstumta iš valdžios po aštuonerių metų buvimo valdžioje. Streikuotojai pirmiausia yra profesinių sąjungų, kurios daugelį metų buvo glaudžiai susijusios su PiS, atstovai. Iš dabartinės valdančiosios komandos galima išgirsti komentarų, kad protestais siekiama suduoti smūgį dabartiniam ministrui pirmininkui Donaldui Tuskui. Protestuotojų atstovai atkakliai tai neigia.

Šiai padėčiai pikantiškumo suteikia tai, kad dabartinis Europos Komisijos narys, atsakingas už žemės ūkį, yra Januszas Wojciechowskis, vienas iš PiS politikų. Dėl šios priežasties dabartinė Lenkijos vyriausybė teigia, kad kaltė dėl dabartinių ūkininkų protestų tenka PiS politikams. Teigiama, kad būtent J. Wojciechowskis sutiko su žaliojo kurso punktais, kurie nepalankūs ūkininkams.

O kaip su Lietuva?

Anot vieno ūkininko, „laikančio ranką ant rinkos pulso“, pernai Lietuvos ūkininkai sunaudojo trečdaliu mažiau trąšų. O javų derlius Lietuvoje padidėjo 1 milijonu tonų. Kyla teisėtas klausimas: ar neatsirado Lietuvos rinkoje svetimų grūdų? O jei atsirado, tai kaip jie „teisėtai“ virsta lietuviškais?

Dėmesingi Lietuvos piliečiai, tie patys, kurie skaito miltinių gaminių sudėtį, jau seniai pastebėjo, kad kai kurių duonos gaminių etiketėse nurodoma kviečių kilmė yra ES. Atrodo, kad Lietuvoje nebeliko kviečių perprodukcijos, o gal buvo kokie nederliaus metai, kad Lietuvai prisireikė importuoti grūdų iš kitų valstybių. O gal tai tie lenkiški grūdai, sumaišyti su ukrainietiškais techniniais grūdais?

Taip atpiginus savo produkciją galima ne tik konkuruoti su kitais gamintojais, bet ir privesti prie bankroto daug smulkiųjų ir vidutinių ūkių. Kitaip sakant, atlikti modernųjį išbuožinimą. Be jokio Sibiro ir lagerių, bet pasitelkiant vadinamąją laisvąją rinką ir užuojautos Ukrainai naratyvą.

Suprantama, kad Ukrainai reikia pagalbos, bet prieš suteikiant pagalbą reikia įvertinti tai, kad greitai gali nelikti tų, kurie galės ją suteikti.

Nors mūsų politikai bando neigti, kad Lietuvoje nusėda rusiški ir ukrainietiški grūdai, Ukrainos žiniasklaidoje kartkartėmis apie tai pasirodo informacijos: „Pirmasis incidentas įvyko Doroguske, prie sienos su Ukraina, kur Lenkijos ūkininkai tiesiai ant kelio išpylė grūdus iš Ukrainos sunkvežimių, užplombuotų po atitinkamų muitinės procedūrų ir tranzitu judančių į Lietuvą.“

Ūkininkų protestai vyksta ne tik Lenkijoje ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, vasario 1 d. šimtai traktorių visiškai užblokavo Briuselį, o pikti ūkininkai mėtė kiaušinius į Europos Parlamento pastatus. Daugelyje ES šalių protestai prasidėjo rudenį, tačiau kai kurie protrūkiai buvo dar anksčiau. Protestuojantys prieš valstybėse keliamus „vietinius“ reikalavimus (pavyzdžiui – naujus mokesčius, kaip Nyderlanduose ir Vokietijoje, arba pesticidų naudojimo apribojimus), ūkininkai puola valdžios institucijas dėl dviejų priežasčių: didėjančių jų ekonominės veiklos sąnaudų ir Europos „žaliojo kurso“ padarinių.

Kur problema?

Priešingai nei teigiama daugelyje žiniasklaidos pranešimų, siejančių ūkininkų protestus su padėtimi Ukrainoje, pagrindinė streikų priežastis yra vadinamosios bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP), t. y. Europos Sąjungos žemės ūkio strategijos, pokyčiai. Tai vienas iš pagrindų, kuriais grindžiama dabartinė Europos Sąjunga. BŽŪP buvo inicijuota prieš 60 metų. Ja buvo siekiama remti žemės ūkį valstybėse narėse. Programa, be kita ko, apėmė ne tik dotacijas ir subsidijas ūkininkams, bet ir teisinius reikalavimus (kurie, be kita ko, lėmė spartų mažų ūkių skaičiaus mažėjimą). Tačiau pastaraisiais metais BŽŪP pasikeitė dėl Europos Sąjungos pastangų drastiškai apriboti valstybių narių išmetamą teršalų kiekį. Štai čia susiduriame su „žaliuoju kursu“, prieš kurį nukreipti šiandieniai protestai. Tai 2019 m. pasiūlyta iniciatyva, kurios pagrindinis tikslas – iki 2050 m. radikaliai sumažinti kenksmingų teršalų išmetimą į atmosferą. Kaip tai veikia žemės ūkį?

Pagal naująją BŽŪP strategiją kompensacinių išmokų forma pinigai bus skiriami tiems ūkininkams, kurie atitinka konkrečius standartus, įskaitant 4 proc. ariamosios žemės palikimą negamybiniams tikslams (pvz., pūdymui, daugiametėms pievoms) arba pesticidų naudojimo apribojimą. Pasak ūkininkų, šios idėjos, ypač per krizę, kurią sukėlė Rusijos karas prieš Ukrainą ir jo nulemtas didžiulis energijos ir pesticidų kainų šuolis, neišvengiamai lems daugelio ūkių bankrotą. Pasak Europos ūkininkų, artėjančią bankrotų bangą didins ir spartins milžiniškas maisto produktų importas iš Ukrainos. Europos ūkininkai tai laiko nesąžininga konkurencija, nes BŽŪP taisyklės taikomos tik Europos Sąjungos ūkiams. Ukrainos agrokoncernai, kurie nepatenka į ES jurisdikciją, įgyja nepalyginamą pranašumą prieš ES (taigi Lenkijos, Lietuvos ir kitų šalių) ūkininkus. Jiems negalioja „žaliojo kurso“ apribojimai, jie gali naudoti pigų rusišką dyzeliną.

Europos Sąjunga jau iš dalies įsivėlė į nuolaidas protestuojantiesiems ir sausio pabaigoje paskelbė apie planą laikinai sušvelninti taisykles. Nepaisant to, BŽŪP galiausiai įsigalios visa, nors ją kritikavo ne tik ūkininkai, bet ir daugelis vyriausybių.

Vietoj pabaigos

Kyla problema, kaip vertinti grūdus iš okupuotų Ukrainos sričių. Juk karo sąlygomis atsekti grūdų kilmę yra gana sudėtinga, o lengvų pinigų mėgėjai, pasinaudodami ryšiais abiejose pusėse, gali gana lengvai suorganizuoti bet kokių prekių judėjimą per fronto liniją. Nustatyti, kiek tarp ukrainietiškų grūdų yra grūdų iš Rusijos kontroliuojamų teritorijų, praktiškai neįmanoma. Todėl formaliai skaičiai gali gražiai atrodyti popieriuje, bet realiai nieko nereikšti.

Ką šiuo klausimu sako mūsų atsakingieji asmenys? Jie laukia direktyvų iš aukščiau. Premjerė Ingrida Šimonytė sako, kad siūlymas uždrausti žemės ūkio produktų ir pašarų, kurių kilmės šalis yra Rusija arba Baltarusija, tranzitą turi būti nustatomas Europos Sąjungos (ES) lygiu. Pasak jos, kol nėra priimti europiniai sprendimai, tokie pasiūlymai pažeidžia ES teisę.

„Suprantu, kad dabar ant bangos politikai registruos visokiausių pasiūlymų ir bandys pasirodyti, kas labiau kovoja už ūkininkų ar kažkokius kitus interesus, tas bus ir koalicijoje, ir opozicijoje, ir kur tik nori. Sankcijos ES yra nustatomos ES sprendimais bendru sutarimu ir mes pritartume tam, kad būtų uždraustas maisto produktų importas“, – „Žinių radijui“ teigė I. Šimonytė.

Beje, kol mūsų šalies politikams reikia sulaukti Briuselio leidimo, kad būtų galima įvesti importo iš Rusijos ir Baltarusijos draudimus, Latvijoje tai jau atlikta. Latvijos žemės ūkio ministerijos duomenimis, žemės ūkio produktų importas iš Rusijos į Latviją per pirmuosius dešimt praėjusių metų mėnesių siekė 280 mln. eurų. Tai atitinka 12 proc. viso ES importo. Draudimas galios iki 2025 m. liepos 1 d. Štai kaip gali pasielgti nepriklausomos ir išdidžios šalies politikai.

O kaip Lietuvoje? Lietuvos žemės ūkio tarybos pirmininkas Ignas Hofmanas sako, jog Lietuva galėtų pasekti Latvijos pavyzdžiu: „Kad į Lietuvą yra importuojami rusiški grūdai visiškai laisvai, nekontroliuojami yra, nei jų kokybė tikrinama yra, niekas. Ir tie kiekiai yra žymiai didesni. Mūsų žiniomis, 2023 metais buvo įvežta mažiausiai 170 tūkst. tonų į Lietuvą grūdų iš Rusijos.“

Sausį protestus surengę Lietuvos ūkininkai ragina valdžią imtis sprendimų riboti rusiškų grūdų tranzitą. I. Hofmanas anksčiau ne kartą sakė įtariantis, jog dalis Rusijos grūdų vežama per Lietuvą ir čia pasilieka. Tačiau vis „stabdanti Rusiją“ valdančioji koalicija atkakliai šito nemato, o akivaizdžių faktų prispirta prie sienos teisina savo neveiklumą būtinybe laikytis „europinės drausmės“ ir laukti Briuselio direktyvos, kuri nežinia, kada bus nuleista, ir net neaišku, ar apskritai ateis. Kuo pigūs rusiški grūdai prastesni už kontrabanda į ES patenkančią Rusijos naftą ir kitus produktus?

Skirtumai tarp Lietuvos ir Latvijos valdžios politikos ryškėja vis naujose srityse ir jau tiesiog bado akis. Net Rusijos keliamų egzistencinių grėsmių akivaizdoje Lietuvos valdžia laukia Briuselio žodžio, o štai Latvijos paprasčiausiai veikia taip, kaip reikalauja šalies saugumo ir išlikimo interesai. Tad, Premjere, gal gana ginti Rusijos interesus?