Iš pradžių daugumai pasaulio žmonių buvo sunku tuo patikėti. Amerikiečių žvalgyba, nusispjovusi į įprastinį konfidencialumą, šaukte šaukė, kad rusai puls. Tačiau Europos šalys gyveno sau taikiai, be įtampos, o didžiulės lėšos, moksliniai technologiniai pasiekimai buvo skiriami ekonomikos, meno, kultūros, sporto, žmonių gerovės vystymui, o ne gynybos politikai. Vakarietiškos bendruomenės įtikėjo, kad joms niekada nebereikės kariauti. Dar daugiau, prieš keletą metų žymūs Europos filosofai netgi pasirašė viešą pareiškimą „Europa, kuria galime tikėti“, kuriame buvo deklaruojama, kad didžiausią grėsmę vakariečiams kelia ne Kremlius ar musulmonų imigracija, o klaidingas savęs įsivaizdavimas. Kaip smarkiai jie suklydo...
Vakarų valstybių šokas, stebint rusų karinės technikos ir gyvosios jėgos koloną, nusidriekusią beveik šimtą kilometrų Kyjivo kryptimi, buvo milžiniškas. Apstulbino juos savo drąsa ir dešimtys tūkstančių ukrainiečių savanorių, kurie ėmė priešintis. Šiandien šių pirmųjų senbuvių gyvų jau beveik nebeliko, nes karinių jėgų santykis iš pradžių buvo stulbinamai nelygus: šturmo metu iš maždaug dvidešimties ukrainiečių karių, apšaudomų rusų artilerijos sviediniais, raketomis, minosvaidžiais, aviacinėmis bombomis, gyvi likdavo vos vienas, du. Daug ką pasako artilerinės ugnies skaičiai – ukrainiečių 5 ar 6 artileriniams sviediniams tekdavo mažiausiai 100 rusiškos artilerijos šūvių.
Vienas karinio agresoriaus tikslų – sunaikinti ukrainiečių politinę vadovybę, užgrobti svarbiausias valstybines institucijas – laimei, taip ir nebuvo pasiektas, Estijos karinei žvalgybai laiku įspėjus apie kelis šimtus rusų elitinių desantininkų, išskraidintų iš Pskovo karinio oro uosto link Gostomelio, esančio Kyjivo priemiestyje, kryptimi. Ukrainiečių priešlėktuvinė gynyba visus juos sunaikino skrydžio metu dar ore.
Pasiaukojama ukrainiečių kova su ypač baisiu ir patologiškai žiauriu rusišku kariniu žvėrimi inspiravo aktyvias europines pastangas, siekiant pergalės strategijos. Kito pasirinkimo tiesiog nėra: politinė valdžia Rusijoje, valdanti atominį ginklą, sunaikino teisinę valstybę, konstituciją, demokratiją, žmogaus teises ir tapo anomalia, išsigimusia.
Globaliai žvelgiant, visomis išgalėmis siekiama ukrainiečių karinė, politinė ir moralinė pergalė turi neįkainojamą pasaulinę reikšmę visam tarptautiniam saugumui. Todėl lietuviškoje informacinėje erdvėje skleidžiamos tokio pobūdžio tezės, kaip – Ukraina dabar yra vis arčiau pralaimėjimo (Mečys Laurinkus); Vakarai Ukrainoje jau pralaimėjo. Ši šalis ir tauta nurašyta (Algimantas Rusteika) – privalo būti oponuojamos.
Būtina suprasti, kad Rusijos invazija į Ukrainą pradėjo naują karo erą Europoje ir todėl mūsų valstybės gynybos pozicija privalo būti grindžiama galia gintis patiems, o ne tik laukiant visos NATO pagalbos. Ir tai ne tik karinės gynybos organizavimas (gynybos linijos, bepiločių armija, priešlėktuvinė gynyba, prieštankiniai raketiniai kompleksai ir panašiai), bet ir rezervas, būtinas reguliarios kariuomenės pagalbai. Kaip teigė vienas geriausių tarptautinės karybos ekspertų, išeivijos lietuvis dr. Algirdas V. Kanauka, jei įsiveržtų priešas ir kiltų naujos okupacijos grėsmė, mūsų kariuomenė atsidurtų sunkioje padėtyje, todėl rezervas turėtų svarbią paskirtį – pradėti asimetrinį, partizaninį, t. y. nereguliarų (neįprastinį) karą. Tai būtų strategiškai labai svarbi kova, panaudojant ne vien naujo modelio ginklus, bet svarbiausia – istoriškai paveldėtą gilų karystės patyrimą, lietuvišką protą, unikalius tautinius psichologinius bruožus.
„Tad turėtume tapti ypač nuodingu kąsniu, jei būtume okupuoti. Priešas turėtų jaustis kaip gyvačių lizde, įsiutusių bičių avilyje ar kaip termitų knibždėlyne. O tam reikia visuotinio karinio pasirengimo.“