aA
Vyriausybė pristatė Demografijos, migracijos ir integracijos politikos strategiją, kurioje yra siūlomi pokyčiai trijose srityse: šeimos politikoje, migracijos srautų valdyme bei vyresnio amžiaus žmonių integracijoje. Nors demografijos problemos iškėlimas į politinės darbotvarkės priekį yra sveikintinas, susirūpinimą kelia kai kurie strategijose įtvirtinti prioritetai ir jų suderinamumas su realiais Lietuvos poreikiais.
Laurynas Kasčiūnas
© DELFI / Domantas Pipas

Strategijoje kalbama apie proporcingos ir valstybės interesus atitinkančios imigracijos iš trečiųjų šalių skatinimą. Visgi perskaičius visą dokumentą lieka neaišku, ką vyriausybė laiko proporcinga ir valstybės interesus atitinkančia imigracija ir kas slypi už šios gražiai skambančios formuluotės. Dar labiau stebina tai, kad strategijoje visiškai nėra įvertintas pastaraisiais metais ypatingai sparčiai augančios užsieniečių imigracijos poveikis Lietuvos darbo rinkai. Tai kelia įtarimą, kad už šios gudrios formuluotės slypi noras dar plačiau atverti duris pigiai darbo jėgai iš kitų valstybių. O juk imigracija kelia ne tik kultūrines, politines, bet ir socialines dilemas – nors pigios darbo jėgos importas trumpalaikėje perspektyvoje patenkina verslo poreikius bei gerina BVP rodiklius, tai taip pat neigiamai atsiliepia vietinių gyventojų atlyginimams, užimtumui bei socialiniam saugumui. Vyriausybė, skirtingai nei verslas, privalo atsižvelgti į ilgalaikius visos visuomenės poreikius, kurie užtikrintų tvarią socialinę, ekonominę bei kultūrinę gerovę, o imigracijos skatinimas šiuo atveju tiesiog yra paliatyvas, – vaistas, mažinantis ligos simptomus, bet nešalinantis jos priežasčių – kuo pamažu įsitikina ir kitos su dideliais imigrantų srautais susiduriančios valstybės.

Neigiamas nekontroliuojamos imigracijos poveikis yra atlyginimų dempingavimas: iš trečiųjų šalių atvykę darbuotojai yra pasiryžę dirbti už mažesnį atlyginimą nei vietiniai gyventojai, todėl darbdaviams nebelieka spaudimo kelti algas. Išsivysčiusiose Vakarų Europos ekonomikose šis procesas nėra toks kenksmingas, nes vietiniai gyventojai persikelia į kitas, geriau apmokamas ir labiau kvalifikuotas darbo vietas. Visgi Lietuvoje vyrauja kitokios praktikos: vietoje persikėlimo į aukštesnės kvalifikacijos reikalaujančias darbo vietas lietuviai važiuoja dirbti tuos pačius darbus, kuriuo dirba imigrantai Lietuvoje, į užsienį. Tai patvirtina ir šį mėnesį vyriausybės dokumentuose pateikta statistika, kuri teigia, kad pagrindinė emigracijos priežastis yra per maži atlyginimai ir sunkumai randant gerai apmokamą darbą.

Ne mažiau svarbu yra tai, kad valstybėse, kuriose dėl emigracijos ir/ar mažo gimstamumo atsiranda darbingo amžiaus žmonių skaičiaus nuosmukis, situacijai stabilizuoti reikalingas imigrantų kiekis yra ekonomiškai ir socialiai nepakeliamas. Pavyzdžiui, Vokietija, norėdama išlaikyti panašų kiekį darbingo amžiaus žmonių valstybėje, kiekvienais metais turi įsileisti bent 500 tūkstančių imigrantų. Ir taip iki 2050 metų. Ministras L. Kukuraitis, pristatinėdamas vyriausybės struktūrines reformas, teigė, kad Lietuvai norint išlaikyti panašų pragyvenimo lygį ir pensijų sistemą ilgainiui reikės įsileisti 700 tūkstančių imigrantų. Net nepaisant akivaizdžių socialinių ir kultūrinių problemų, kurias gali sukelti tokie dideli atvyksiančių srautai, ekonominė imigracijos nauda nėra vienareikšmė: didelė dalis trečiųjų šalių imigrantų neturi priimančiose valstybėse reikalingos kvalifikacijos, nekalba vietine kalba, todėl valdžiai reikia spręsti papildomas problemas dėl imigrantų integravimo į darbo rinką bei visuomenę. Ir tai kainuoja.

Nors dažnai sudaromas įspūdis, jog emigracija į Vakarų valstybes yra nesustabdomas reiškinys ir mums yra būtina imigracija, turima statistika rodo, kad potencialių darbuotojų, kuriuos būtų galima sustabdyti nuo išvykimo, yra. Štai šiais metais OECD parengtoje ataskaitoje apie Lietuvą pabrėžiama, jog virš 80 proc. iš Lietuvos išvykusių emigrantų nedirbo per pastaruosius 12 mėnesių prieš išvykimą. Tai reiškia, kad Lietuvoje yra potencialių darbuotojų, kurie suradę darbą liktų Lietuvoje, tačiau jiems tai nepavyksta. Žinoma, dalis problemos yra reikalingos kvalifikacijos, išsilavinimo ir paskatų trūkumas. Deja, bet Lietuvoje nėra pakankamai išplėtotos darbo rinkos programos, verslininkai nėra linkę apmokyti darbuotojų patys, o apmokamos praktikos, kurių metu būtų galima įgauti reikalingų įgūdžių, taip pat nėra pakankamai paplitusios. Tai patvirtina ir emigracijos srautai pagal išvykstančiojo amžių: didžiausi emigracijos šuoliai vyksta, kai žmogui yra 19 ir 23 metai, t. y. tais metais, kai baigiama mokykla ar universitetas. Būtent tokio amžiaus jaunuoliams yra sunkiausia įsitvirtinti darbo rinkoje, todėl šias problemas būtina spręsti kuo aktyvesniu valstybės įsitraukimu ir apgalvota politika.

Tai, kad valstybė nėra išnaudojusi visų emigracijos stabdymo priemonių, parodo ir neseniai išleistas „Renkuosi Lietuvą“ atliktas tyrimas: jame nustatyta, jog tik 5 proc. savivaldybių turi patvirtintą tikslą bei strategiją, kaip skatinti grįžtamąją emigraciją. 50 proc. savivaldybių turi tokį tikslą, tačiau nėra tam sukūrę strategijos, o 36 proc. net neišsikėlė sau tokio tikslo. Tuo pačiu savivaldybių atstovai vis dažniau išsako norą įsivežti pigesnės darbo jėgos iš užsienio. Ši situacija puikiai iliustruoja dalies Lietuvos verslo ir politikų trumparegišką požiūrį į migracijos politiką. Esant galybei neišnaudotų priemonių emigracijai stabdyti, kurių didelė dalis yra įvardinta ir Demografijos, migracijos ir integracijos politikos strategijoje, pigios darbo jėgos įsivežimo srautų didinimas yra nesąžiningas daugumos Lietuvos piliečių atžvilgiu.

Be abejo, Vyriausybės aktyvumas siekiant spręsti demografines problemas yra teigiamas poslinkis Lietuvos politikoje. Tačiau daug klausimų kelia planai imigracijos politikos srityje. Išskirtinai abstraktus bei gražiais žodžiais apipintas skirsnis apie proporcingą ir valstybės interesus atitinkančią imigraciją kelia įtarimą, jog valdžia gali pasirinkti patį lengviausią būdą sprendžiant darbo jėgos trūkumo problemą. Tokie veiksmai vertinant ekonomiškai ir ypač socialiai bei kultūriškai gali sukurti daug iššūkių mūsų visuomenei.

Todėl Vyriausybė turėtų griežtai apsibrėžti į Lietuvą leidžiamos darbuotojų iš trečiųjų šalių imigracijos mastus, jų kvalifikacijas ir tinkamai įvertinti imigrantų padarinius Lietuvos darbo rinkai bei jos piliečiams. Galime imti pavyzdį iš estų, kurie kiekvienais metais į valstybę leidžia įvažiuoti ne daugiau nei 0,1 proc. savo populiacijos dydžio atitinkančiam imigrantų kiekiui. Galbūt toks savęs reguliavimas skatintų ieškoti tvarių Lietuvos demografinių problemų sprendimo būdų.

Diagrama nr. 2
Diagrama nr. 2
Diagrama nr. 1
Diagrama nr. 1
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Rusijos strateginėje zonoje atsivėrė pavojingas kelias (63)

Prieš porą savaičių, kai dangus buvo ganėtinai saulėtas, o oro sąlygos buvo santykinai...

Lietuva užsienio akimis: darbuotojai emigruoja, bet pensininkai lieka (329)

Kad nepatirtų ekonominio nuosmukio, rytinėms ES narėms teks susigrąžinti išvykusius darbuotojus...

Rimvydas Valatka. Išgirsti popiežių Pranciškų pavergto proto šalyje (582)

Kodėl pavergto proto? Juk popiežius Pranciškus aiškiai pasakė, kad „ši tauta iš tiesų...

Rusijos scenarijus 2050-iesiems: Kremlius prognozuoja neišvengiamą karą su Vakarais (780)

Susiskaldžiusi Europa , stagnuojančios JAV ir drąsus daugiapolis pasaulis, kuriame Kremlius...

Iš CSKA – į „Žalgirį“: Westermannas grįžta į Kauną Leo komentaras (17)

Kauno „Žalgiris“ surado ilgai ieškotą patikimą atakų organizatorių. Į Kauną po sezono...

Bastys: man reikia mandato, kad galėčiau tarnauti su nauja priesaika (110)

2017 metų gruodį prieš pat Kalėdas Konstitucinis Teismas paskelbė, kad Seimo narys Mindaugas...

Velionės laidotuvės virto farsu: kur pagarba mirusiajam ir artimiesiems? (63)

Rugsėjo 9 dieną laidojome kaimynę ir daugiavaikę mamą, kuri buvo užauginusi 7 vaikus.

Finansų planavimo programėlės – išmanus būdas taupyti (7)

Finansų ekspertai sako, kad tarp turtuolio ir vargšo paprastai būna vienas esminis skirtumas –...

Baigėsi popiežiaus vizitas Lietuvoje: miniai žmonių – išskirtinis gestas linkėjo tapti vilties švyturiu, atnaujinta 19.00 (1392)

Popiežius Pranciškus sako, kad skaudžią istoriją išgyvenusi Lietuva gali tapti vilties švyturiu...

Tikrieji žmogaus teisių gynėjai nepamena Gražulio nuopelnų (267)

Petro Gražulio paskyrimas į Žmogaus teisių komitetą ne tik sulaukė 16 tūkst. parašų,...