Kol visuomenei spaudos konferencijose buvo meluojama dėl testavimo apimčių plėtimo nereikalingumo, tuo pačiu metu be sustojimo šalies oro uostose leidosi lėktuvai, važiavo autobusai iš pačių didžiausių epidemijos židinių. Žmonės išplito be jokios realios kontrolės po Lietuvos miestus ir kaimus. Epidemijos atveju garbės žodis ar nuolankus prašymas izoliuotis nėra išeitis ar sprendimas.

Kas jau kas, bet gydytojas ir visuomenės sveikatos specialistas Aurelijus Veryga puikiai žino, kad koronavirusas yra itin užkrečiama liga, plintanti žaibišku greičiu, o jokių simptomų nerodantys asmenys taip pat yra užkrečiami.

Simptomus rodančių asmenų tikrinimas termometru buvo reikalinga, bet visiškai nepakankama priemonė.

Visuotinio testavimo nebuvimas nulėmė tai, kad šiandien nežinome realias koronaviruso ligos paplitimo masto šalyje. Nežinodami masto ir židinių negalime stabdyti epidemijos plitimo.
Visuotinio testavimo nebuvimas nulėmė tai, kad šiandien nežinome realias koronaviruso ligos paplitimo masto šalyje. Nežinodami masto ir židinių negalime stabdyti epidemijos plitimo.

Tuo metu atskleisti faktai, kai net hospitalizuoti pacientai (Panevėžio, Ukmergės atvejai) ar medicinos personalas (Santaros klinikų gydytojo ir kt. atvejai) nesulaukia testavimo, turėjo būti kritinis, paskutinis skambutis valdžiai. Tačiau netapo. Penktadienį pranešta apie pacientės mirtį Ukmergės ligoninėje, įtariant, kad ši moteris galėjo būti infekuota gydymo įstaigoje. Atvejis paaiškėjo po mirties atlikus testus. Tai reiškia, kad valdžia neišmoko ir dar vienos itin svarbios pamokos iš Kinijos skaudžios patirties – saugoti medicinos įstaigas ir tuo pačiu medicinos personalą nuo infekcijos protrūkio. Ši klaida jau gali tapti lemtinga.

Susirgusių gydytojų, kurie nebuvo patikrinti (nes pagal A. Verygos metodiką nebuvo išvykę ir neturėjo simptomų) ir dabar užkrėtė kitus, pavyzdžiai liudija visišką tokios strategijos fiasko. Nesugebėjom apsaugoti tų, kurie turėjo rūpintis susirgusiais, o dabar jie patys tapo ligos nešiotojais. O jeigu paaiškės, kad tokia testavimo metodika (du–penkis kartus mažiau testų nei Latvijoje ar Estijoje) iš tiesų buvo pasirinkta ne vadovaujantis medicininiais argumentais, o tik todėl, kad dar iki karantino valstybės mastu paskelbimo neturėjome įsigiję pakankamai reagentų, priartėtume prie nusikalstamo aplaidumo.

Valdžia privalo nedelsiant keisti savo požiūrį ir aiškiai pasakyti: kada atvyksta didžioji naujų reagentų partija ir asmeninės apsaugos priemonės? Pareiškimai apie „kitą savaitę“ sukelia daug įtarimų – o kada kitą savaitę? Ketvirtadienį laukiama asmeninių apsaugos priemonių, t. y. respiratorių, o penktadienį reagentų? Kaip gyvensime iki jos atvyks?

Be testavimo apimčių plėtimo būtina griežtinti būtina didinti baudas už karantino ir saviizoliacijos reikalavimų pažeidimus. Jeigu žmogus nesilaiko saviizoliacijos, jis turi būti vienareikšmiškai baudžiamas. Ypač kai žino, kad gali užkrėsti kitus. Ir tos baudos turi būti realiai atgrasančios. Tačiau mes neturime demonizuoti žmonių, kurie susirgo. Šia liga susirgti gali bet kas. Esmė ta, kad kiekvienas turi suprasti savo atsakomybę prieš save patį ir prieš kitus.

Šioje vietoje svarbūs ir iš užsienio sugrįžusių mūsų piliečių saviizoliacijos ir kontaktų su kitais žmonėmis monitoringo aspektai, kurie taip pat kelia rimtų klausimų. Pavyzdžiui, Izraelis tokią problemą sprendžia pasitelkdamas mobiliojo ryšio abonentų metaduomenis.

Izraelio vidaus saugumo agentūra „Shin Bet“ gali naudoti Izraelio mobiliojo ryšio operatorių geolokacijos duomenis apie mobiliųjų telefonų buvimo vietą Izraelio Valstybėje ir Vakarų Krante, siekiant rasti žmones, kurie kontaktavo su koronaviruso nešiotojais, ir jiems išsiųsti perspėjimo pranešimus su raginimu kuo skubiau izoliuotis. Tai taip pat leistų sekti ir koronavirusu užsikrėtusius asmenis, kokiose vietose iki infekcijos nustatymo jie lankėsi, ar laikosi karantino. Atitinkamai už karantino nesilaikymą Benjamino Netanyahu vadovaujama laikinoji vyriausybė siūlo skirti iki šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Priemonės iš tiesų yra griežtos ir beprecedentės, todėl neramina žmogaus teisių gynėjus, kurie kalba apie tai, kad bus pažeidžiamas nekaltų žmonių privatumas, kad tai yra išbandymas demokratijai. Tai dilema tarp demokratijos ir nacionalinio saugumo bei visuomenės sveikatos užtikrinimo. Tačiau taip pat reikia turėti omeny ir tai, kad situacija yra išskirtinė ir visuomenės sveikatai turėtų būti skiriamas prioritetas.

Nedelsiant turime pasirūpinti apsaugos priemonėmis absoliučiai visam medicinos personalui (ne tik dirbantiems infekcinių ligų ar priėmimo skyriuose), vaistininkams, policijos pareigūnams bei visiems kitiems, kurie šiandien užtikrina gyvybiškai svarbias valstybei funkcijas.
Nedelsiant turime pasirūpinti apsaugos priemonėmis absoliučiai visam medicinos personalui (ne tik dirbantiems infekcinių ligų ar priėmimo skyriuose), vaistininkams, policijos pareigūnams bei visiems kitiems, kurie šiandien užtikrina gyvybiškai svarbias valstybei funkcijas.

Turime nepamiršti, kad šiandien mūsų didvyriai yra ir visi tie, kurie liko dirbti paslaugų sferoje, logistikoje - tai jie mus aprūpina maistu, vaistais, būtinomis prekėmis. Jie taip pat turi turėti atitinkamas apsaugos priemones bei įvesta papildoma jų sveikatos kontrolė. Pavyzdžiui, neturi būti situacijos kai vaistininkams išdalijamos tik mažo lygio apsaugos kaukės ar tiekimą užtikrinantys vairuotojai, apvažiuojantys daugybę vaistinių neturi jokių priemonių (nei kaukių, nei guminių pirštinių).

Be apsaugos priemonių ir būtinų minimalių apmokymų dėl veikimo epidemijos metu, maisto, produktų išvežiotojų, pardavėjų ir kitų sveikata turi būti nuolat tikrinama, bent ar nepasireiškia jiems simptomai. Dėl jų pačių ir dėl galimybės platinti virusą.