Mielai ją atiduotume sunkiai gyvenantiems žmonėms ar labdaringoms organizacijoms, tačiau negalime. Tvarka neleidžia.
Jau kuris laikas Aplinkos ministerijos iniciatyva siekiame, jog neteisėtai sugautos žuvys ir neteisėtai sumedžioti bei iš brakonierių konfiskuoti gyvūnai, būtų ne utilizuojami, o atitektų labdaringoms organizacijoms ir sunkiai gyvenančioms šeimoms. Teisės aktų derinimas su maisto ir veterinarijos tarnyba trunka jau kurį laiką, tačiau norisi, kad sprendimai būtų priimti greičiau. Ne tik dėl artėjančio šventinio laikotarpio, bet ir dėl beprasmiškai išmetamo maisto.
Siekdami pritarimo prasmingai naudoti konfiskuotą mėsą ir žuvį, surengėme ne vieną pasitarimą, dėstėme savo argumentus ir atsižvelgėme į tam tikras kolegų pastabas, tačiau iki šiol galutinio rezultato neturime.
Kasmet iš brakonierių konfiskuojame įspūdingus kiekius laukinių gyvūnų. Neteisėtai sumedžiotų stirnų, elnių, briedžių, šernų per metus konfiskuojame beveik po 2 tonas, įvairiausių vidaus vandenų žuvų – per 3 tonas, tačiau, kaip ir minėjau, didžioji dalis jų – utilizuojama, simbolinė dalis - sušeriama zoologijos sodo gyvūnams.
Girdime Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistų argumentus dėl medžiojamųjų gyvūnų galimų ligų. Nepaisant to, jog privalomieji tyrimai medžiotojams reikalaujami tik sumedžiotiems šernams, kurie tiriami nuo trichineliozės bei imami kraujo mėginiai dėl afrikinio kiaulių maro grėsmės, atsisakome minties dėl medžiojamųjų gyvūnų atidavimo maistui sunkiai gyvenantiems. Tačiau argumentų dėl konfiskuotos žuvies panaudojimo galimybių turime daugiau.
„Tokios žuvys negali būti naudojamos žmonių maistui, nes jos neteisėtai sužvejotos ar įgytos, todėl gali būti neaišku, kokiais metodais sugautos ir kur, neaišku kaip ir iš ko įsigijo, kaip gabeno, laikė, kokie žmonės turėjo kontaktą su žuvimi“ – sakoma tarnybos pastaboje mūsų ruoštam neteisėtai sugautų ar įgytų žuvų panaudojimo tvarkos aprašui. Kad jos neteisėtai sužvejotos, mes žinome, bet fakto, jog žuvis tinkama maistui tai nekeičia. Sugavimo metodai irgi aiškūs, daugumoje atvejų tai tinklai ir žeberklai, žuvies tokios priemonės neapnuodija ir kitaip kenksminga jos nepadaro. O dėl žuvies gabenimo: kaip namo po žvejybos ją gabena žvejai mėgėjai? Beveik pusė milijono mėgėjų žvejų Lietuvoje po žvejybos namo grįžta su laimikiu, kurį naudoja maistui. Kas jį tiria? Kiek žmonių apsinuodijo ar kitaip pakenkė savo sveikatai valgydami mūsų šalies vandens telkiniuose pagautą žuvį?
Niekas nedraudžia Lietuvoje maistui naudoti nei pangasijų (Mekongo upė (Vietnamas), kur daugiausia veisiamos šios žuvys, yra viena iš labiausiai užterštų upių planetoje), nei tilapijų (Lietuvos gamtos fondo rekomendacija: „venkite pirkti tilapijas, kadangi jų ūkiai Azijoje yra prastai tvarkomi ir beveik nekontroliuojami, o hormonų ir antibiotikų naudojimas ir kontrolė yra nereglamentuoti.“), tad kuo kenksmingas gali būti lietuviškas ešerys ar nacionaline Lietuvos žuvimi išrinktas lynas?
Esant pritarimui, esame pasiruošę diskutuoti ir apie galimybę kai kuriuose aplinkosaugininkų automobiliuose įmontuoti automobilinius šaldytuvus, suderinti logistiką ir nusistatyti elementarius kriterijus, pagal kuriuos būtų aišku ir paprasta nuspręsti, vežti žuvį sunkiai gyvenantiems ar ne. Įvertinsime metų laiką, kuomet sugauta žuvis, žuvies laikymą ištraukus iš vandens, atstumą iki labdaringos organizacijos, jos kiekį ir spręsime kaip ją naudoti. Nereikia specialios kompetencijos pareigūnams, kad nustatytų, tinkama žuvis maistui ar ne, tą iš išorinių požymių galime nustatyti beveik kiekvienas.
Šia situacijos apžvalga nesiekiu kritikuoti kolegų, mano noras – atkreipti dėmesį į esamą beprasmę situaciją, kuomet tonos maisto išmetamos lauk, vietoje to, jog atitektų tiems, kam labiausiai jo reikia.