Dažniausiai pagalbos kreipiasi rajonų, kaimų, mažų miestelių gyventojai. Krizės smūgių daužomam verslui teko atlaikyti ir padidintų mokesčių naštą, jie prarado darbą. Prarado, nes buvo sumažinti etatai, bankrutavo įmonės, uždarytos mokyklos.
Daugelis žmonių pasakoja, kad susirasti nuolatinį darbą turi mažai vilčių, nes ten, kur jie gyvena, labai trūksta darbo vietų. Kai kuriems per laikotarpį nuo 2008 metų Darbo biržoje buvo siūlomi tik trumpalaikiai viešieji darbai arba mokymai, po kurių įsidarbinti vis tiek nepavyksta. Taip daugelis tapo ilgalaikiais bedarbiais, jų šeimose nuolat jaučiamas nepriteklius, skurdas, auga skolos.
Tėvai arba vienišos mamos maldauja darbo, nes neišgali padėti svajojantiems studijuoti savo vaikams. Kai žmonės aplanko visus savo gyvenvietės darbdavius ir negauna darbo, apima neviltis, užklumpa ligos, depresija, o socialinė atskirtis ir jausmas, kad esi niekam nereikalingas, vis labiau gilėja.
Užburtas ratas
Tačiau yra ir kita medalio pusė. Nemažai žmonių įprato gyventi iš pašalpų, piktnaudžiauti socialinėmis išmokomis ir iš viso nenori dirbti, arba vengia legaliai įsidarbinti, kad gautų jiems nepriklausančią paramą iš valstybės, tai yra mūsų visų, sąžiningai mokančių mokesčius, kišenės. Krizės metu socialinių pašalpų gavėjų skaičius bei išlaidos pašalpoms ženkliai išaugo: 2008 metais 37,3 tūkst. socialinių pašalpų gavėjų buvo išmokėta 78,9 mln. Lt socialinių pašalpų, o 2012 metais Lietuvoje gavėjų skaičius išaugo iki 600 tūkst., kuriems išmokėta 221,9 mln. Lt. Aš manau, kad socialiai remtinus žmones galima ir reikia išgelbėti, kuo skubiau traukti iš to užburto rato, kai skurdas gimdo nusivylimą ir nenorą dirbti, galvoti, imtis verslo. Ir atvirkščiai: prarastas kūrybingumas, energingumas – atneša skurdą.
Todėl, kai manęs paklausia, kaip vertinu Vyriausybės siūlymą palaipsniui mažinti socialines pašalpas, atsakau: šis projektas labai reikalingas visuomenei, jis parengtas atsižvelgus į savivaldybių siūlymus.
Vietose matyti geriau
Socialinės paramos skyriuose dirbantiems ir savo regiono žmones pažįstantiems specialistams nesunku pastebėti, kam iš tiesų reikia padėti, o kas piktnaudžiauja galimybe gauti valstybės teikiamą paramą, turėdamas ir nelegalių pajamų. Mano nuomone, normalu, kai valstybė siekia skatinti žmones dirbti ir užsidirbti, o ne būti jos išlaikytiniais. Pastaruoju metu visuomenė vis labiau išreiškia pasipiktinimą dėl to, kad gaunantys socialines pašalpas asmenys dažnai atsisako dirbti net kai jiems pasiūlomas darbas.
Šiam negatyviam reiškiniui įveikti ir parengtos Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo pataisos, kurios numato sugriežtinti piniginės socialinės paramos teikimą darbingo amžiaus darbingiems darbo biržoje registruotiems asmenims, atsisakantiems jiems siūlomo darbo ar pažeidžiantiems darbo biržos reikalavimus. Taip pat siūloma mažinti ilgalaikę priklausomybę nuo socialinės paramos. Šiuo įstatymo projektu taip pat siūloma skatinti asmenis, kurie įsidarbins, mokant jiems pusę metų 50 proc. nustatyto dydžio socialinę pašalpą.
Kadangi daugelį metų dirbau savivaldybėje, esu įsitikinusi, kad vietos bendruomenė geriausiai žino, kokiems asmenims yra būtina teikti socialinę paramą. Beje, mano nuomonę patvirtina ir pernai penkiose pilotinėse savivaldybėse įgyvendinto projekto, kuomet už piniginės socialinės paramos teikimą nepasiturintiems asmenims tapo atsakingos savivaldybės, rezultatai. Kai savivaldybėms buvo leista savarankiškai tvarkytis, tai yra griežčiau „sijoti“ asmenis, kuriems teikiama minėta parama, pavyko sumažinti socialinių pašalpų gavėjų skaičių 13,6 proc., o išlaidas sumažinti pavyko net penktadaliu, tai yra 20,1 proc. Taigi piniginės paramos funkcijos perdavimas savivaldybėms pasiteisino. Todėl, manau, tikslinga įstatymu suteikti savivaldybėms suteikti dar daugiau galimybių individualiai vertinti kiekvieno pašalpų gavėjo situaciją ir pasirūpinti juo skurdo, ligos ir kitais atvejais. Daug galėtų padėti vietos bendruomenės. Juk ypač kaimo bendruomenėse žmonės vieni kitus puikiai pažįsta, mato, kuriam būtina padėti, o kurį reiktų sudrausminti, kad valstybės skiriama parama nesinaudotų nepagrįstai.
Visos pastangos – nedarbui įveikti
Ne naujiena, kad skurdo ir nedarbo problemas galima išspręsti didinant žmonių užimtumą ir skatinant ekonomikos augimą. Išsprendus mažų atlyginimų ir nedarbo problemas, sumažėtų ir skurstančiųjų. Šiuo metu Ministras Pirmininko potvarkiais yra sudarytos itin svarbios 2 darbo grupės. Pirmoji, mokesčių sistemos peržiūros darbo grupė, turi įvertinti mokestinių pokyčių galimybes ir gaires bei ieškoti galimybių, kaip sumažinti darbo pajamų apmokestinimą. Taip pat svarbus kitos darbo grupės vaidmuo, kuri turi pateikti siūlymus gyventojų užimtumo didinimo klausimais.
Manau, kad šių darbo grupių rekomendacijos taps konkrečiais, tikslingais žingsniais opioms socialinėms problemoms spręsti. Tikiuosi, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė parengs ir įgyvendins tikslines kompleksines programas, padėsiančias atsigauti ir suklestėti nedarbo labiausiai paliestiems regionams.
Kol kas siūlyčiau šių regionų savivaldybėms daugiau bendradarbiauti su Darbo biržomis, Mokesčių inspekcija, objektyviai įvertinti darbo rinkos galimybes ir individualiai spręsti socialinių pašalpų suteikimą kiekvienam žmogui, kad jis jaustųsi oriai ir saugiai. Baimę turi jausti tik tie asmenys, kurie atsisako siūlomo darbo, piktnaudžiauja socialinėmis išmokomis, o visais kitais privalome pasirūpinti, kol situacija regionuose pagerės.
Pradėkime nuo mokyklos
Taip pat svarbu, kad dar mokyklose būtų tinkamai vykdomas mokinių profesinis orientavimas, vaikams būtų diegiami verslumo pagrindai, turėtų būti tobulinamas profesinis mokymas, ieškoma naujų ir efektyvesnių būdų specialistams parengti ir perkvalifikuoti pagal darbo rinkos poreikį. Turi būti parengtos efektyvios programos jaunimo, ilgalaikio nedarbo problemoms spręsti. Ypatingai didelį dėmesį reikia skirti socialinei atskirčiai, regioniniams netolygumams mažinti, skatinant investicijas tose savivaldybėse, kuriose aukštas nedarbas ir didelis socialinių pašalpų gavėjų skaičius. Turi būti siekiama ne tik skatinti verslą, kurti naujas darbo vietas, bet ir pritraukti daugiau užsienio investicijų į Lietuvą ir jos regionus, mažinant biurokratiją bei korupciją.
Ar būtina pradėti daugiabučių namų renovaciją?
Kartais valdžios adresu pasigirsta priekaištų dėl prievolės socialiai remtiniems asmenims dalyvauti daugiabučių namų renovacijoje. Kiekvienas mąstantis žmogus tikrai supranta: šilumos energija brangsta, ir valstybei yra per brangu nieko nedaryti. Pinigai, kurie panaudojami šaltojo sezono metu „lauko orui šildyti“, gali būti panaudoti kur kas racionaliau. Valstybė privalo skaičiuoti, kitaip geresnių laikų visuomenė nesulauks niekada. Aplinkos ministerijai pateiktais savivaldybių duomenimis, nepasiturintys asmenys, gaunantys kompensacijas už šildymą ir karštą vandenį ir gyvenantys daugiabučiuose namuose, sudaro vidutiniškai 33 proc. nuo bendros populiacijos. O kai kuriose savivaldybėse dar daugiau: Raseinių r. – 66 proc., Jonavos r. – 43 proc., Kazlų Rūdos r. – 42 proc., Prienų r. – 53 proc., Joniškio r. – 42 proc.
Siekiant skatinti energijos taupymą ir sumažinti valstybės išlaidas kompensacijoms už būsto šildymą mokėti, būtina pagreitinti daugiausia energijos suvartojančių daugiabučių namų modernizavimą. Nepasiturintys gyventojai, gaunantys valstybės paramą, neturi daryti kliūčių atnaujinant neefektyviai šilumos energiją vartojančius daugiabučius namus. Gaunantieji valstybės paramą šildymui šiomis lėšomis dalyvaus būsto renovacijoje. Jei norime, kad Lietuvoje kas nors pasikeistų į gera, turime kiekvienas pagalvoti, ką galime nuveikti gero sau, savo šeimai, kaimo ar miesto bendruomenei.