Iš dešinės į kairę
Kol G. Nausėda buvo bankininkas, jis aiškiai išsiskyrė kaip dešiniųjų pažiūrų komentatorius. Jis akcentuodavo verslo sąlygas, investicijų poreikį, sąžiningus ir lygius mokesčius, piliečių pareigų svarbą, atsakingą valstybės ekonominę politiką ir kitas dešiniesiems svarbias vertybes. Visgi jau artėjant kandidatavimui 2017 m. jo pasisakymai ėmė keistis. Vis daugiau atsirasdavo taip vadinamo „socialinio jautrumo“, už kurio neretai slepiasi paprasta mintis, kad valstybė kažką turi duoti, kažkas turi gauti išimčių ir lengvatų, o vieni žmonės yra vertesni nei kiti.
G. Nausėda pakeitė savo poziciją dėl progresinių mokesčių, lygiai taip pat jis keitė savo vertinimą ir dėl ankstesnių vyriausybių ekonominės politikos. Kol buvo bankininkas, gynė atsakingą vyriausybių politiką, o vėliau persigalvojo ir jau ėmė žerti priekaištus be pamokymus. Galiausiai rinkimų kampaniją 2018 m. jau varė su populistine „gerovės valstybės“ vėliava. Nors pats yra pasiturintis buvęs bankininkas, aiškino, kaip palaiko skurstančius ir kaip reikia teisingai padalinti, kad skurdo sumažėtų.
Rinkimuose neretai yra mojuojama ryškių popso spalvų vėliava, o po jų atsakingas politiko darbas ima suktis apie jam Konstitucijos paskirtą sritį ir pavestus reikalus. Ankstesni prezidentai buvo susitelkę užsienio politikoje. G. Nausėdai gal neįdomu užsienio politika, gal nesiseka, bet jis visą energiją nukreipė į vidaus politiką, kur pagal Konstituciją atsakingas yra Seimas ir Vyriausybė. Prezidentas pasirinko ne ieškoti bendradarbiavimo ir kompromisų, bet iškasė karo kirvį. Prasidėjo nuolatinis kritikavimas ir pamokymai.
Nė dienos be pamokymų
Vos tapęs Prezidentu G. Nausėda labai keistai sudarinėjo patarėjų komandą. Akivaizdu, kad tai nebe tos kompetencijos ir kalibro profesionalai, kurie jam patardavo dirbant banke. Vėliau komanda keitėsi ir visi bent kiek racionalesni, atsakingesni žmonės buvo išvaikyti, o liko karingi radikalai. Dabartiniai „patarėjai“ jau nieko nebepataria, bet užima tarsi kokią rašto aiškintojų poziciją, kurie visus moko, ką Jo Ekscelencija mano ar galėtų manyti. Jų retorika visai ne „patarėjų“ žanras, o daug arčiau opozicijos partijų pirmininkų.
Su „patarėjų“ korpuso kokybės smukimu suprastėjo ir Prezidento komunikacija. Dabar jau pasiektas toks lygis, kad visa retorika sklindanti iš Prezidentūros yra populistinė kritika Vyriausybei, pamokymai, paaiškinimai ir pabarimai. Tai toli gražu nebėra tas išlaikytas, savo žodžius sveriantis banko autoritetas.
„Padidinti pensijas, padidinti išmokas šeimoms, padidinti biudžetą krašto apsaugai, pasirūpinti geresniu investiciniu klimatu, padidinti mokytojams atlyginimus, pasirūpinti regionais, jokių naujų mokesčių ir nieko nepriešinti“ – sklinda iš Daukanto aikštės.
Populizmas ir nieko daugiau, tik populizmas. Artėjant Prezidento rinkimams viešųjų ryšių požiūriu turbūt tokia pozicija yra prasminga. Didelė dalis gyventojų Lietuvoje nesidomi politika ir nelabai net skiria ką veikia viena ar kita valdžios šaka, už ką atsakingos valstybės institucijos. Žmonės politikus mėgsta ne pagal jų darbus, bet pagal įvaizdį.
Populisto įvaizdis visose šalyse, visose visuomenėse nuo Antikos laikų yra stipri korta politikos dėlionėje. Tačiau buvę prezidentai Valdas Adamkus ir Dalia Grybauskaitė sugebėjo likti solidūs, valstybiški ir nenusiristi iki primityvaus populizmo.
G. Nausėda, kaip specialistas, savo srities žinovas nuo solidaus profesionalo smuko iki antivakserių ir šeimamaršistų minios lyderio. Šneka bet ką ir ieškoti kažkokios argumentuotos logikos jo pasisakymuose jau net neverta. Galima tik suabejoti kokia galėtų būti antroji G. Nausėdos kadencija? Žemiau smukti, jau būtų tik Rolando Pakso lygis su astrologais ir šarlatanais.