Visų šių protestų priežastys yra giliau.

Mitingų organizatoriai iš esmės yra nusiteikę ne prieš vienus ar kitus sprendimus, kurie tėra pretekstas susirinkti, bet prieš santvarką, prieš dabartinį valstybės modelį, kuriamą dabartinės, buvusios ir būsimos valdžios. Jie nori visai kitokios, t. y., senamadiškai suprantamos paternalistinės, tautinės, klerikalinės valdžios, kokią Lietuva turėjo tarpukariu ir į kokią orientuojasi dabartinės Lenkijos bei Vengrijos valdantieji.

Taikinyje konservatoriai

Šios idėjos sklido visada, nebūtinai organizuotai ir struktūruotai. Kai kurie žmonės jaučia nepasitenkinimą valstybe, valdžia, vis blogai, vis ne taip. Todėl atsiradus lyderiams, kurie siūlo alternatyvą valdžiai, alternatyvą santvarkai, tokie nepatenkinti žmonės buriasi aplink juos. Petras Gražulis, Viktoras Uspaskichas, Neringa Venskienė, Jurga Lago ir t.t. Taip vadinami „nesisteminiai“ lyderiai ir juos sekantys „nesisteminiai“ judėjimai. Tuo galima paaiškinti Petro Gražulio fenomeną, kuris savo veikla faktiškai yra antipolitikas, bet turi paramą tarp rinkėjų.

Neatsitiktinai šie judėjimai suaktyvėja, kai valdanti partija tampa Tėvynės sąjunga. Konservatoriai yra labiausiai iš visų kitų „sisteminė“ partija, nes turi labai aiškią ilgalaikę valstybės statybos strategiją, todėl oponuojančiai stovyklai yra kaip raudona vėliava buliui.

Dabartinė Lietuva, kuri įstojo į Europos Sąjungą ir NATO, puoselėja europietiškumo vertybes ir lygiuojasi į Vokietiją bei Švediją, buvo Sąjūdžio lyderių svajonė. Jokių kompromisų su Sovietų Sąjungos režimu. Iš Sąjūdžio kilusi TS-LKD visą laiką aktyviai dirbo kurdama būtent tokią Lietuvą. Andrius Kubilius prieš 30 metų yra sakęs, kad Lietuvai pavyzdys yra Švedija. Šiandien Lietuva dar nėra pasiekusi švediškų standartų, bet ji yra arčiausiai jų nei kada yra buvusi per visą savo istoriją.

Konservatorių rinkėjai labai vertina partijos aiškias vertybes ir balsuoja su tuo tikslu, kad Lietuva neišsuktų iš kelio. Dėl to rinkėjai linkę atleisti valdymo klaidas, bet niekada neatleistų, jei būtų pakeistas partijos kursas. Kaip tik šios vertybės labiausiai erzina aršiausius oponentus, kurie norėtų, kad šalis pakeistų savo modelį į visai kitokį.

Archaiška alternatyva

Šeimų maršo mitinguose dalyvauja labai įvairių pažiūrų žmonės ir jie visi yra prieš valdžią bei prieš valstybės kursą, bet sutarti dėl konkretaus norimo valstybės modelio jiems yra sunku. Kai tik pradeda apie tai diskutuoti, tuoj susipyksta. Algirdo Paleckio įsivaizduojamas modelis skiriasi nuo Vytauto Sinicos, kurį vargu ar palaikytų Gibonas su Celofanu. Dėl to politiškai šie veikėjai negali susivienyti į vieną politinį judėjimą ir gauti pakankamai balsų, kad patektų į Seimą ir taptų realia politine opozicija. Negebėjimas pasiekti politinių aukštumų skatina judėjimus dar labiau radikalizuotis ir rinktis vis aštresnę retoriką.

Vasario 16-ąją Vilniaus gatvėmis pražygiavo Vytautas Sinica su dideliu transparantu „Atkurkime katalikišką valstybę“. Žygiavo jis vadinamosiose „Deglų eitynėse“, kurios, na, atleiskit, bet labiausiai asocijuojasi su ketvirtojo dešimtmečio Vokietija ar JAV Kukluksklanu. Tai štai dvi pagrindinės sąvokos, kurios galėtų daugiau mažiau apjungti didesnę dalį „nepatenkintųjų“ – „krikščioniškos vertybės“ ir nacionalistiškai interpretuojamas „tautiškumas“. Kitos galimos alternatyvos būtų dar mažiau populiarios nei šios. Kokio nors Algirdo Paleckio jausmai Kremliui ar Baltarusijai vargu ar surinktų didesnę rėmėjų grupę.

Tokios archainės valstybės idėją labai aktyviai propaguoja Lenkija ir Vengrija, kažkokį panašų vaizdinį turi ir kiti kraštutiniai judėjimai Europoje „AfD“, „Britain First“, Marine Le Pen ir kiti. Tokia idėja galima atsiremti ir į Lietuvos tarpukarį, kai Antano Smetonos valdymas pasiekė didelių laimėjimų ir dabar romantizuojamas.

Lietuva pasirinko Europą

Į tą pačią upę neįbrisi, pasakė Heraklitas prieš daugiau nei porą tūkstančių metų ir jo frazė vis dar aktuali. Visi šie paternalistiniai judėjimai ir lyderiai bando atgaivinti kažkokį seną reikalą, kuris jau seniai neveikia ir gerokai surūdijęs. Lietuva aiškiai pasirinko Europą su visomis jos pasekmėmis. Vien ko vertas iškalbingas faktas, kad emigravo beveik milijonas žmonių ir ne į „vertybinius“ Rytus, o į „nukrypusius“ Vakarus.

Civilizacija nestovi vietoje ir kas galbūt imponavo XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, nebegali būti grąžinta į dabartinius laikus. Dėl to bergždžias ir „maršininkų“ pyktis ant žiniasklaidos, kad juos neteisingai nušviečia, yra nusistatę neigiamai. Juk žurnalistai yra dažnai jauni žmonės, baigę mokslus, besidomintys pasauliu, na, kaip iš jų galima tikėtis, kad jie pils susižavėjimo šūksnius miniai su deglais?

Labai svarbu paminėti, kad šiose politinėse batalijose TS-LKD yra dešinioji partija, kuriai tautinės ir krikščioniškos vertybės yra draugiškos. Bet TS-LKD yra progresyvi politinė jėga, kuri nemarinuoja vertybių XIX amžiuje, kaip tikėtųsi kai kurie oponentai. Lietuvos konservatoriai, kaip ir krikdemai Vokietijoje ar toriai Jungtinėje Karalystėje, apjungia vertybinę atmintį su šiandienos visuomenės poreikiais. Ir išeina labai geras rezultatas. Dešiniosios modernios partijos yra dominuojanti politinė srovė visame pasaulyje. Kairiesiems tas nepavyksta, nes darbininkų klasė, kuriai jie tradiciškai atstovaudavo, visiškai pasikeitė. Kairieji politikai nebesusišneka su rinkėjais.