Dvigubi standartai dešiniesiems ir kairiesiems
2023 m. rugpjūtį „Eurobarometro“ atlikta apklausa nieko naujo neatskleidė. Kaip vieną iš korumpuočiausių sričių gyventojai nurodė vietos ir nacionalinę politiką. Dar daugiau, net 60 proc. gyventojų pareiškė, kad to niekaip netoleruoja. Tai kaip gali sutilpti, kad po žinių apie korupcinius nusikaltimus socialdemokratų ir Darbo partijos reitingai nesmunka, netgi auga? Kodėl liberalų lyderės V. Čmilytės-Nielsen reitingas nusmuko, o darbiečių lyderio A. Mazuronio – paaugo?
Vienodos žinutės apie tai, kad Liberalų ir Darbo partijos yra nuteisiamos šioms partijos sukelia priešingų pasekmių. Po to, kai šių partijų nariai buvo nuteisti, kai ši žinia plačiai nuskambėjo, buvo atlikta lryto užsakyta „Vilmorus“ apklausa. Rezultatai paradoksalūs – Liberalų partijos reitingai staiga mažėja beveik dvigubai, o tuo tarpu Darbo partijos reitingai paauga.
Analogiška paradoksali situacija su „čekiukų“ skandale minimu Jonavos meru socdemu Mindaugu Sinkevičium. Jam STT iškelti kaltinimai socdemų partijos reitingams jokios neigiamos įtakos neturėjo. Partijos pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė ne tik nesmerkia bičiulio, bet ir su šypsena linki sėkmės! Galima nuspėti, kad jonaviečių pasitikėjimas meru irgi visai nesusvyravo. Jonavos gyventojai turbūt dar labiau susitelkė apie merą ir per kitus rinkimus jis sutriuškintų savo varžovus jau pirmam ture. Tai galima nuspėti, įvertinant kitų korupciniuose skandaluose minimų kairiųjų merų patirtį. Jų rinkėjams korupcinė praeitis įspūdžio nedaro.
M. Sinkevičiaus televizorių pirkimo istoriją galime palyginti su kitu neskaidriu televizoriaus pirkimu. 2016 m. tuo buvo apkaltintas tuometis Lazdijų meras Artūras Margelis. Tai jam kainavo daug daugiau nei M. Sinkevičiui. A. Margelis neteko narystės TS-LKD, pralaimėjo rinkimus ir jo politinė karjera buvo sužlugdyta, kas jo kolegai merui M. Sinkevičiui – lyg vanduo nuo žąsies plunksnų.
Kairiųjų rinkėjams korupcija nerūpi
Taigi kodėl tokie skirtingi rinkėjų vertinimai? Atsakymo tenka ieškoti pačiuose rinkėjuose ir pačiose partijose, kitaip tariant, rinkėjų ir partijų vertybių sandaroje.
Dešiniųjų rinkėjai labai nepakantūs korupcijai ir jie bet kokią abejonę neskaidrumu laiko svarbiu, kertiniu argumentu, lemiančiu partijos arba politiko įvertinimą. Kiek jis būtų darbštus politikas, geras lyderis – viskas nubraukiama, jei prarandamas pasitikėjimas jo poelgių skaidrumu. Todėl atitinkamai ir dešiniųjų partijos kelia savo nariams aukštus skaidraus elgesio reputacijos reikalavimus. Jei viešai yra smūgiuojama į labai svarbias vertybes, tai iškart atsiliepia pasitikėjimui. Žinoma, oponuojančios kairiosios partijos tai irgi išnaudoja – pirma pasitaikiusia proga dešiniesiems iškelia labai aukštus skaidrumo reikalavimus, šaukdamos stiprina metamus įtarimus. Tačiau saviesiems kairiųjų partijų nariams tokių standartų nekelia.
Kairiųjų rinkėjų būrys Lietuvoje yra daug gausesnis. Dalis, apskritai, priklauso „nusivylusiųjų“ stovyklai, kurie žavisi bet kokiais nesisteminiais judėjimais ir veikėjais, myli „pažadukus“, lengvai pasiduoda manipuliavimui. Tokiems rinkėjams vertybių sistemoje korupcijos klausimas nėra prioritetinis ar tarp svarbiausių. Šie rinkėjai tikisi iš politikų pažadų, daugiau gėrybių, „ūkiško“ valdymo, „juostelių perkirpimų“ ir didesnio paternalistinio valdymo, kad jie demonstratyviai „rūpintųsi“ savo rinkėju ar savivaldybe. Demonstratyvias deklaracijas jie sutapatina su veiksmais, o iš biudžeto plaukiančias gėrybes į savivaldybes priskiria vietos politikams. Tai kairiųjų elektoratui yra pirmojo rūpesčio klausimai. O korupcinis nepakantumas yra smulki, antrojo plano vertybė, tėra nedidelis nusižengimas. Todėl kairiajam politikui mesti teisėsaugos įtarimai tesukels smulkias pasekmes, arba net nesukels jokių.
Kai korupcijos šešėlis paliečia dešinįjį politiką, nuo jo nusisuka jo rėmėjai, nusisuka partija, nes jiems tai nepriimtina. Kartu jį pasmerkia ir viešoji opinija, oponentai. Nenuostabu, kad Eligijaus Masiulio neberemia niekas ir jis yra visų pasmerktas ir liko politikos užribyje. Kai įkliūna kairysis politikas, jį pasmerkia tik dešinieji, kurių yra mažiau, o kairieji rinkėjai tiesiog to nesureikšmina, todėl kairiojo politiko tolimesnei karjerai tai jokia kliūtis.
Rinkėjų principingumas ir aukšti standartai priverčia dešiniąsias partijas į skaidrumą reaguoti labai rimtai. Ir atvirkščiai, kairiųjų rinkėjų abejingumas leidžia kairiesiems politikams nesiskaityti su skaidrumu. Andriaus Tapino tyrimai visas savivaldybes vertinant vienodai sukėlė skirtingas pasekmes. Labai smarkiai atsiliepė paminėtų dešiniųjų politikų reputacijai ir visai nepaveikė kairiųjų politikų. Atrodo, tikslai tie patys, vertinimas tas pats, o pasekmės ne.