Dar kartą rinkėjams savo tikrąjį veidą atskleidė tik savo pačių projektus pripažįstanti dauguma – tądien posėdyje vienas po kito buvo į šiukšlių dėžę nubalsuojami visi opozicijos teikiami siūlymai. Vienas jų, sukėlęs pasipiktinimą visoje šalyje, – atlyginimo priedo skyrimas medikams už pavojingas darbo sąlygas pandemijos metu.
Bet grįžkime prie žemės ūkio. Koronavirusui siaubiant pasaulį žemės ūkis tampa prioritetine valstybės šaka. Tai ne tik ekonomikos, bet ir nacionalinio saugumo klausimas: ar galėsime išsimaitinti nutrūkus maisto gamybos ir tiekimo grandims, kai vis daugiau valstybių uždaro sienas, stabdo eksportą?
Turime pakankamą žaliavų bazę, o sritis, kurios dėl pernelyg didelio „pažaliavimo“ buvo užgniaužtos (pirmiausia – kiaulių ūkis) dar galime atgaivinti. Ir ne tik maisto pramonėje, kur būtina įsukti grūdinių maisto produktų, mėsos, ypač paukštienos, konservų gamybą. Užauginame pakankamai rapsų, iš kurių penkios gamyklos spaudžia aliejų, o „ORLEN Lietuva“ – naudoja dyzelino gamybai.
Pridedamoji vertė liktų mūsų šalyje, atsirastų darbo vietų ir ūkiuose, ir pramonės įmonėse.
Tačiau kas taip išgąsdino valdančiuosius, kad vos nepasiuntė teikiamo projekto užmarštin?
Pacituosiu keletą teiginių iš dokumento, kurį parengėme svarstymui. Vienas jų – „apsirūpinimas savo gamybos maisto ištekliais yra ir mūsų saugumo klausimas“. Kas galėtų tam prieštarauti? Pasirodo, gali...
Arba punktas, kad „mažėjantis Lietuvos, ypač kaimiškų vietovių, gyventojų skaičius dėl mažo gimstamumo, visuomenės senėjimo ir vis dar didelio emigracijos masto kelia grėsmę ilgalaikiam Lietuvos socialiniam, ekonominiam ir politiniam stabilumui, ūkio, ypač žemės ūkio, plėtrai. Užsitęsusios neigiamos demografinės tendencijos mažina Lietuvos ekonominį potencialą, stabdo valstybės ūkio ir kaimo plėtrą ir trukdo siekti tvaraus ekonominio augimo ir gerovės“. Nemanote, kad taip yra? Tai ką tada manote?
Ginant savo valstybės ekonominę nepriklausomybę siūlėme vykdyti priemones, neleidžiančias vienam Lietuvos Respublikos ar užsienio investuotojui vyrauti strateginiuose ūkio sektoriuose, įskaitant žemės ūkio sektorių, užkirsti kapitalo, neatitinkančio nacionalinio saugumo interesų, skverbimąsi į šalies įmones, užtikrinti strateginių ūkio sektorių, įskaitant žemės ūkio, įmonių ir įrenginių apsaugą, taip pat priemones, neleidžiančias ūkio subjektams, neatitinkantiems nacionalinio saugumo interesų, perimti žemės plotus. Vadinamąją „minkštąją galią“ naudojančios valstybės ieško bet kokių landų dalyvauti ekonominiame šalies gyvenime, nesibodi naudotis ne tik ištekliais, bet ir politine įtaka.
Projekte siūlėme, kad užtikrinant žemės ūkio ir kaimo saugumą būtina pripažinti, kad žemės ūkis yra prioritetinė Lietuvos Respublikos ūkio šaka, kuri atsakinga už valstybinio įvairiapusiško maisto rezervo kaupimą bei gyvybingo kaimo plėtrą.
Tai aprėpia daug sričių: priemones sumažinti kaimo žmonių emigraciją į kitas šalis, planą grįžtantiems iš emigracijos piliečiams įsidarbinti kaimo vietovėse, ypač žemės ūkio sektoriuje, taip pat kaimo gyventojų, sulaukusių garbingo amžiaus bei vienišų kaimo žmonių saugumo užtikrinimą, dėmesį kaimo žmonių sveikatos, ekonominių, socialinių, komunikacijos poreikių tenkinimui.
Tokius strateginius prioritetus įgyvendinti būtina šiandien, o ne po metų ar kelerių. Visuomenę piktina Vyriausybės prisiimtas gaisrininko vaidmuo šalyje siaučiant pandemijai: šoka šen, šoka ten be jokios sistemos, lopo skyles, kurių prisidarė dėl per didelio pasitikėjimo savimi. Sprendimai galioja tik trumpam terminui, o problemos, kurios išryškės po pusmečio ar metų, nesprendžiamos, atidedamos kaip ir mūsų teikto Seimo nutarimo pakeitimo projektas.
Trumparegystė gali kainuoti labai brangiai. Jau šiandien socialiniai darbuotojai praneša, kad vienišiems senukams, neįgaliesiems skiriamų maisto paketų liko porai dienų. Kokių dar signalų „iš ateities“ reikia, kad atsipeikėtų atsakingieji?