Seime ir kai kuriuose verslo sluoksniuose klesti idėjos, dėl kurių nebūtų gėda nei kardinolui Rišeljė, nei kuriam kitam merkantilinės politikos ideologui. Nėra sesijos, kai vienokiu ar kitokiu formatu nebūtų brukamos reguliuojamos kainos medienos žaliavai, minimalios tiekimo kvotos saviems fabrikams, neapdirbtos medienos eksporto draudimas.
Šie siūlymai galėtų būtų tik Donaldo Trumpo ekonominės politikos perliukai, perkelti į Lietuvos kontekstą, tačiau jie tiesiogiai kėsinasi į mūsų visų turtą – valstybinius miškus. Nuo „Lietuva vėl bus didi“ (kaip kad JAV „Make America great again“) ekonominės politikos mus kol kas ir tik iš dalies gelbsti bendros Europos Sąjungos rinkos taisyklės ir tam tikri konkurencinės politikos principai, kuriuos prižiūri Konkurencijos taryba.
Manipuliavimas karu ir sankcijomis
2022 m. įsigaliojus sankcijoms ir užsivėrus medienos importui iš Baltarusijos ir Rusijos, medienos pirkėjai iš Skandinavijos turėjo neva iššluoti Lietuvos miško sandėlius. Lietuvoje skubiai imtasi pakeitimų – jau nuo 2022 m. vasaros Valstybinės miškų urėdijos medienos trumpalaikiuose aukcionuose įsigaliojo pirmenybė tiems pirkėjams, kurie pastaraisiais metais būdavo didžiausi medienos pirkėjai. Taip sėkmingai užkirstas kelias rinkoje dalyvauti naujiems konkurentams.
Įdomu, kad buvo užkirstas kelias pirkimuose dalyvauti ne tik Skandinavijos pirkėjams, bet ir vietiniams medienos apdirbėjams, kurie iki tol medieną iš miškų urėdijos įsigydavo, pavyzdžiui, ilgalaikiais sandoriais. Tad tokia tvarka naudinga išskirtinai tik keliems vietiniams medienos pirkėjams.
Dar daugiau, užtikrinę medienos tiekimą keliems vietiniams pirkėjams išskirtinėmis sąlygomis, nepagalvojome apie biokuro tiekimą Lietuvos šilumos sektoriui. Vis tik po supjovimo apie 50 proc. medienos lieka kaip atliekos biokurui ar medienos plokščių gamybai. Tiesą sakant, pavojus, kad Lietuvoje neliks atliekų biokurui, buvo vienas iš motyvų įvedant pirmenybę rinkos senbuviams. Nepaisant tokio išplatinto motyvo, įmonės, Lietuvoje įsigijusios medienos iš Valstybinės miškų urėdijos aukciono išskirtinėmis sąlygomis, negavo jokių ypatingų įpareigojimų parduoti savo apdirbimo atliekas, t. y., biokurą, būtent Lietuvoje.
Tik vėliau, susizgribus, buvo įtvirtintas švelnus, neprivalomas paskatinimas – jei biokurą parduodi Lietuvoje, įgauni teisę dar daugiau žaliavos įsigyti pirmumo tvarka. Kadangi kaina ir pajamos vis tik pagrindinis motyvas, Lietuvos biokuro katilinės konkuravo su lenkais bei latviais ir mokėjo tiek, kokia buvo tarptautinė biokuro rinkos kaina. Kiek tai atsiliepė šildymo kainoms šią žiemą? Galite pasitikrinti savo sąskaitose.
Itin įspūdingų medienos žaliavos kainų laikas pasaulinėje rinkoje baigėsi. Tačiau tvarka, leidžianti kelioms Lietuvos įmonėms susipirkti žaliavinę medieną išskirtinėmis sąlygomis, toliau galios bent metus.
Išskirtinių teisių norima ilgam
Jau dabar galvojama, kaip elgtis sankcijoms pasibaigus. Seime ruošiamas teisės aktas, kuris numato įpareigoti valstybinę medieną parduoti taip, kad 80 proc. jos būtų perdirbta Lietuvoje. Tai – tik klastingas būdas perimti Valstybinės miškų urėdijos pajamas. Argumentuojama, kad perdirbdami medieną Lietuvoje sukursime daugiau pridėtinės vertės šalies viduje. Tai būtų tiesa, jei perdirbtume medieną į didelę vertę turinčius produktus. O iš tiesų – tie, kas gamina didelės vertės produktus, ir dabar gali sau leisti sumokėti už medieną tiek, kiek ji verta rinkoje.
Priverstiniais metodais parduodami medieną Lietuvos įmonėms tik dirbtinai sumažinsime žaliavos kainas, o konkurencingos taps tos įmonės, kurios gamina net ir mažą pridėtinę vertę turinčius produktus. Viskas, ko pasieksime, – pelnas iš medienos žaliavos bus perkeltas iš Valstybinės miškų urėdijos į privačias rankas. Kitaip tariant, perskirstysime, kas pridėtinę vertę sukuria, bet nesukursime jokios papildomos pridėtinės vertės. Tai – šimtmečių senumo ekonominės politikos pamokos.
Švedai, suomiai šiandien iš celiuliozės kuria pažangius produktus, medienos atliekos transformuojamos net į kurą transportui. Kadangi skandinavai tam tikrais atvejais pasiryžę už žaliavą susimokėti daugiau, nesunku prognozuoti, kas nutiktų, jei įvestume dirbtinius ribojimus, įpareigojančius valstybinę medienos žaliavą parduoti tik Lietuvoje: daug verslų taptų tiesiog tarpininkais. Lietuvos įmonės susipirkų medieną ir perparduotų ją skandinavams. Kad niekas neprisikabintų, galima rąstus perpjauti per pusę ir tik tada eksportuoti siūlančiam didžiausią kainą. Kokią tai iš tiesų pridėtinę vertę sukurtų – spręsti skaitytojui.
Kam iš tiesų naudingi siūlomi atviri aukcionai?
Yra ir kitų abejotinų iniciatyvų, keičiant medienos žaliavos aukcionų tvarką. Pavyzdžiui – atviri aukcionai, kai kiekvieno dalyvio siūloma kaina yra žinoma visiems. Šiuo metu galiojantys uždari aukcionai neva priverčia pralaimėti keliais centais daugiau pasiūliusiam (dažnai – užsienio) pirkėjui.
Kai atvirame aukcione daug aktyvių dalyvių, be abejonės, jie varžysis, kol pasiūlys savo maksimalią kainą, o tas skirtumas dažnai gali būti ir tie patys keli centai. Pardavėjas (t. y. Valstybinė miškų urėdija), vargu, ar nukentės. Tačiau, jei susidomėjusiųjų konkrečiu aukcionu mažai, pirkėjui atviri aukcionai daug naudingesni. Atvirame aukcione visąlaik gali pasiūlyti tik minimalią kainą ir, nesant konkurentų, žaliavą įsigyti pigiai. Uždarame aukcione, kai konkurentų aktyvumas ir jų pasiūlytos kainos lieka nežinomos, visuomet išliks rizika pralaimėti. Norėdamas išvengti tokios rizikos, iš karto pasiūlysi maksimalią kainą, kokią tik gali mokėti.
Tad ar tikrai verta įteisinti atvirus aukcionus, jei esame suinteresuoti valstybės pajamomis iš mūsų miškų?
Valstybiniai miškai – perdirbėjų ar mūsų, piliečių, turtas?
Valstybinė miškų urėdija pernai uždirbo 127 mln. eurų pelno ir 109 mln. eurų dividendų išmokėjo į valstybės biudžetą. Tai rekordinės pajamos, kamšančios biudžeto skyles. Nors kritikuotume kirtimų apimtis, jos yra reguliuojamos ir jas siekiama planuoti optimaliai, atsižvelgiant į medienos prieaugį Lietuvoje, miškų priežiūros taisykles (kad ir kokios netobulos tiek gamtosauginiu, tiek biurokratiniu atžvilgiu jos būtų), o valstybiniai miškai yra prižiūrimi pagal tvarios miškininkystės sertifikatus (kad ir kokie netobuli jie būtų).
Kitaip tariant, tvarkydami valstybinius miškus mes išvengiame trumpalaikės kai kurių privačių savininkų motyvacijos išspausti maksimalų pelną čia ir dabar, bet daugiau ar mažiau planuojame ilguoju laikotarpiu, užtikrindami nuolatines biudžeto pajamas.
Suprantu, kad daug kam niežti nagai šias pajamas pasidalyti. Todėl nepaliaujamai ieškoma būdų, kaip keisti konkurencijos ir aukcionų taisykles. Jau galiojanti, konkurenciją ribojanti pirmenybinių pirkimų sistema paradoksali – puikiai suprantame, jei analogiški siūlymai būtų nutaikyti į privataus miško savininkus, susilauktų „nuosavybės nusavinimo“ etiketės ir būtų kategoriškai atmesti. Dėl to taikomasi tik į valstybinius miškus.
Visiems medienos perdirbėjams būtų galima atsakyti – Lietuva jau dabar, remdamasi jai priskirtais įpareigojimais, dėl perdirbėjų padaro daugiau, nei būtina. Juk, net jei medienos kainos rinkoje krinta, o privatūs miškų savininkai dėl to stabdo pardavimus (jų miškas niekur nedings, reikia palaukti, kol kainos vėl pakils), Valstybinė miškų urėdija vis tiek patiekia rinkai nustatytą medienos kiekį. Taip užtikrinamas tam tikras žaliavos tiekimo stabilumas.
Ne merkantiliniai prekybos ribojimai, bet tik modernios technologijos padės Lietuvos medienos pramonei išlikti konkurencingai. Tokias investicijas (per Europos Sąjungos fondus ar kitokiomis priemonėmis) ir turėtume remti iš valstybės biudžeto, nes tai užtikrintų ir gerus atlyginimus, ir tvarų verslą.
Jau dabar dalis medienos perdirbėjų nesėdi rankų sudėję – investuoja į fabrikų automatizaciją, sveikatai draugiškų medžiagų naudojimą ir taip stiprina savo konkurencingumą. Tuo tarpu kiti – ieško, kas palengvintų konkurencines sąlygas. Deja, užtarėjų Seime tikrai ras.