Kokie pavyzdžiai įkvepia pokyčiams?
Jomanto parkas
Vienas iš gyvenimo Vilniaus Baltupių rajone privalumų – 33 ha užimantis jaunas miškas – kadaise įgavęs Jomanto parko pavadinimą. Dar 2017 m. Vilniaus m. savivaldybės taryba ragino skirti lėšų jo atnaujinimui, tačiau jų tuomet neatsirado. Tačiau 2023 m. „Vilniaus plane“ jau gimė projektas, kaip parkas gali atsinaujinti. Šį procesą stebėjau iš arti, kadangi dar prieš metus, sulaukus vietos gyventojų kreipimosi, inicijavau plataus būrio Vilniaus m. savivaldybės atstovų apsilankymą parke.
Paradoksalu, bet naujos žaidimų aikštelės, treniruoklių zonos, kitoks želdynų įveiklinimas ir patrauklumo didinimas vietos gyventojams gali būti didesnis rūpestis nei džiaugsmas dėl atnaujinto parko. Palyginti mažai kam už rajono ribų žinoma natūralios gamtos teritorija, pamėgta Baltupių gyventojų, daugiausia jų ir buvo naudojama pasivaikščioti ir atsikvėpti gamtoje. Tuo tarpu parko atnaujinimas, traukos zonų ir kitos infrastruktūros įrengimas neišvengiamai padidintų svečių iš kitų rajonų srautus. Iš tiesų, tai ir buvo vienas iš vietinių gyventojų išsakytų nuogąstavimų.
Subalansuoti tokius sprendimus projektuotojams tikrai sudėtinga, bet kol kas Jomanto parko atnaujinimo vizijos rengimą bent iš dalies galima laikyti pavyzdžiu, kaip turėtų vykti projektų derinimas su bendruomene, aiškinantis vietos specifiką ir poreikius. Priešingai, nei kai kuriais ankstesniais atvejais (galima prisiminti Sapiegų parką), „Vilniaus planas“ nepuolė siūlyti naujo parko sutvarkymo projekto, bet pasirinko darbo su bendruomene kelią. Po gyventojų apklausos, dirbtuvių, pasiūlymų pristatymų, kompromisų paieškų, savivaldybės darbo su bendruomene rezultatas – esamos struktūros atnaujinimas, parko išvalymas, apšvietimo įrengimas ir keli papildomi akcentai.
Įprasta praktika nuvilia visus
Deja, daug dažnesnis – visiškai priešingas scenarijus. Tuomet siekiama ne išklausyti vietos gyventojus ir jų poreikius, suprasti aplinkos „dvasią“ ir kurti jiems neprieštaraujančius projektus, bet pristatyti gatavą projektą ir „atsimušti“ nuo pasiūlymų.
Vienas dažniausių konfliktų šaltinių – statytojų interesas pasiekti kuo didesnį užstatymo intensyvumą. Vystytojams tai svarbu, nes sumažina infrastruktūros kaštus, o kartais netgi ir galutinę būsto kainą. Tačiau lygiai taip pat gyventojai turi teisę gintis nuo to, kad nauji projektai dėl savo neadekvačių sprendimų sumažintų viso aplinkinio rajono vertę, padidėjus gyventojų tankiui užkimštų gatves, ar sukeltų kitų infrastruktūros problemų. O juk želdynai, estetiniai sprendimai, parkavimo ir pastatų įvairiapusiškumas dažnai gali sukurti ne mažiau vertės nei keli papildomi kvadratai pardavimui.
Gyventojai, su kuriais teko bendrauti ir kurie siekia aktyviai dalyvauti jų teritorijos pasikeitimuose, nusivylę, kad savo pastabas gali išsakyti net ne architektams, bet dažniausiai advokatams, kurie protokoluoja susitikimus, o išsakomos pastabos dažnai vertinamos tik formaliai – kaip taisyklė, atsakoma, kad į jas neatsižvelgta, nes „neprivaloma“ ir „teisės aktai to nereikalauja“. Įdomiausia, kad dažnai pristatyti projektiniai siūlymai pakeičiami jau po pristatymo, o apie pakeitimus visuomenė net nesužino – paprastai pakartotinis pristatymas vyksta tik tuo atveju, jei atsiranda pakeitimai po statybos leidimo gavimo, bet ne po pristatymo visuomenei. Tad nenuostabu, kad kiekvienas naujas projektas tampa ne miesto pasididžiavimu, bet susipriešinimo šaltiniu.
Ko gali pasiekti naujasis Statybų kodeksas?
Kiekvienas pastatas, tiltas ar parkas yra inžinerinis ir kūrybinis vaisius. Tačiau šiandien kūrybos lieka vis mažiau, nes sprendžiant ir reaguojant į gyventojų reikalavimus dažnai einama smulkmeniško reguliavimo keliu. Kad atsidūrėme netoleruotinoje situacijoje pripažįsta ir Aplinkos ministerija, kai, rengdama naują Statybų kodeksą, konstatuoja, kad statybas reglamentuoja bent 23 institucijų normatyviniai aktai. Naujasis Statybų kodeksas gal ir išspręstų dalį perdėto reguliavimo iššūkių, tačiau ar padėtų apraminti gyventojų ir vystytojų konfliktus?
Yra vienas kelias, kuriuo, tikiu, palengvintume vystytojų ir gyventojų diskusijas, o projektus paverstume kokybiškesniais. Visuomenę turėtume įtraukti ne į jau paruoštų projektų svarstymą, bet į pasiruošimo projektavimui etapą. Savivaldybė, išklausiusi gyventojus, galėtų apsispręsti, kokias projektavimo sąlygas nustatyti, atsižvelgiant tiek į teisės aktų reikalavimus, tiek į gyventojų nuogąstavimus.
Diskusija su gyventojais, įsiklausymas į jų norus, ne tik leidžia žmonėms pasijusti savo miesto ir rajono šeimininkais, bet ir naujiems projektams įgauti unikalų charakterį, savitų bruožų bei atspalvių. Be abejonės, ilgainiui tokie sprendimai tik kelia pastato ar viso kvartalo vertę. Tad laimėti gali visi – ir NT vystytojai, ir vietos gyventojai. Reikia tik laiko, noro suprasti interesus ir suvokimo, kad abi pusės yra viena kitai naudingos.