Socialdemokratų požiūris į personalą tapo viešai matomas ir diskutuojamas. Turime atvejį, kai susikirto du požiūriai į vadovų skyrimą - nomenklatūrinė „kadrų“ politika ir šiuolaikiška personalo vadyba.
Grįžo nomenklatūrinė „kadrų politika“
Stalino posakis „kadrai lemia viską“ sovietinėje tikrovėje reiškė ypatingą požiūrį į vadovaujančius žmones. Vadovais galėjo tapti tik kompartijos nariai, kuriuos jie patys vadino „nomenklatūriniais kadrais“. Svarbiems paskyrimams būdavo sudaromi specialūs pareigybių sąrašai.
Aukštesnioji partijos nomenklatūra spręsdavo kas bus skiriami į žemesniąją nomenklatūrą. Šioje atrankoje labiausiai būdavo siekiama sukurti šunišką ištikimybę viršininkams. Ideologinis komunistinis „tyrumas“ tebuvo širma ir savotišku procedūriniu ritualu, kuriuo mažai kas tikėjo. Na, o kandidatų į aukštus postus kompetencija mažai kam rūpėjo.
Ar šis vaizdas neprimena šiandienos?
Valdantieji, tęsdami sovietinės nomenklatūros tradicijas, laimėję valdžią apžvelgė situaciją: kiek yra postų, kiek yra „pinigingų ministerijų“, kiek nepanaudota ES lėšų. Susėdo, pasiderėjo ir pasidalino postus bei pinigų srautus. Tuomet apie naujai paskirtus ministrus ėmė spiestis partijos bičiuliai. Visi pradėjo reikalauti postų, kurių ėmė trūkti. Taigi reikia arba steigti naujų, kas jau aktyviai daroma, arba atlaisvinti užimtus.
Taip žvelgiant „Versli Lietuva“ tik menka įstaiga su keliasdešimt laisvų ES milijonų ir neblogai apmokamais etatais. Tokį požiūrį pagrindžia ūkio ministerijos vadovybės klausimas D. Lukauskui: „o kiek prisiduri prie algos skirstydamas ES paramą“. Taigi net neketinama apsimesti, kas iš tikrųjų rūpi ir koks požiūris į Lietuvos valstybę.
P. Lukausko pašalinimas yra ne atsitiktinis. „Kadrų“ politikoje kompetencija tėra trečiaeilis dalykas. Ir tai tik vienas eilinis epizodas. Gydytojai jau skundžiasi V. Andriukaičio reikalavimais stoti į socialdemokratų partiją, jeigu nori išsaugoti darbą. Susisiekimo ministrui sukasi galva nuo gausybės partijos bičiulių prašymų išrūpinti postų.
Vos per kelis mėnesius Klaipėdos uosto vadovu įdarbintas socialdemokratas Arvydas Vaitkus. „Litexpo“ buvusią nepriklausomą valdybą, kuri sugebėjo ištraukti įmonę iš skolų, pakeitė socialdemokratai Kęstutis Virbickas ir Petras Čėsna. Pašalintas Vilniaus oro uosto vadovas, kuris suvaldė katastrofišką padėtį, bankrutavus įmonei „flyLAL“.
Pyro pergalė
Socialdemokratai turbūt džiūgauja sudoroję „Verslią Lietuvą“ ir jau ieško patikimo „kadro“. Tačiau tokia pergalė niekam nereikalinga ir daug labiau kenksminga patiems socialdemokratams. Kas laimės iš šios situacijos? Tikrai ne valstybė, tikrai ne Vyriausybė ir net ne socialdemokratų partija. Laimės tik menka suinteresuotų asmenų klika, kuri galbūt pradangins kelis milijonus ir pasistatys kokią prabangią vilą prie ežero.
Politiniai paskyrimai, kai statomi savo „kadrai“, yra ne tik neetiški, bet ir beprasmiai sprendimai. Valdymo logika sako, kad politikams visada apsimoka į svarbius postus ieškoti tik kompetentingiausių asmenų. Ir jei yra galimybė rinktis – nepartinis yra geresnis sprendimas.
Jeigu „Versliai Lietuvai“, vadovaus geras vadovas, bus matomi pasiekimai, o politinius dividendus sau pritaikys ministrė, premjeras ir visa valdančioji dauguma. Bet jeigu įstaigoje dirbs nekompetentingas vadovas, už jo prastus rezultatus galiausiai irgi atsakys politikai. Tokiam „savam“ darbuotojui bus sunku išsakyti priekaištus dėl prasto darbo, nes sieja bendri interesai, partinis lojalumas, galbūt tam tikri sandoriai, o bet koks skatinimas tik sukels papildomus komentarus viešojoje erdvėje. Politinis nepotizmas neapsimoka, nes neša tik politinius nuostolius.
Personalo vadyboje kiti principai
Visai neseniai atrodė, kad sovietinės „čystkės“, kai atleidžiami darbuotojai dėl politinių įsitikinimų, jau praeityje. XXI a. gero darbuotojo kriterijai yra profesionalumas, efektyvumas ir pasiekti rezultatai. Apie tai, kad protinio ir juo labiau vadovaujančio darbo vertybė yra „kietvalandės“ – buvimas darbo vietoje nuo 8.00 iki 17.00, gali svaičioti tik neišmanėliai. Argi kas nors patikėjo, kad didžiausias p. Lukausko trūkumas yra jo aukšta kompetencija ir sugebėjimas skaityti paskaitas korporacijų vadovams?
Šiuolaikiniame pasaulyje neabejojama, kad tik talentai lemia įmonių, korporacijų, savivaldybių, įstaigų, ministerijų ir valstybių progresą. Kuo geresni darbuotojai, tuo jie yra labiau geidžiami darbo rinkoje. Juos kviečiasi ir verbuoja tiesiogine šių žodžių prasme, nors tai sunku, nes paprastai jie visi turi gerai mokamus darbus. Tačiau prisikvietus, nesinori jų prarasti.
Talentai viliojami kuo geresnėmis darbo sąlygomis. Tai darbas namuose, procentas nuo pelno, nemokami pietūs, abonentai sporto klubuose, papildomas pensinis draudimas, įmonės akcijų paketai, tarnybiniai automobiliai ir bet kokios kitos motyvavimo priemonės, kurias tik įmanoma sugalvoti, o laisvas darbo grafikas šiuolaikiniame pasaulyje dažnai yra savaime suprantamas dalykas, nes protinio darbo rezultatai „kietvalandėmis“ neišmatuojami.
Socialdemokratų mėginimas Lietuvos valstybės tarnybą mestelti atgal į nomenklatūrinį sovietmetį yra klaida, kuri smogs jiems patiems, kai partija dalyvaus rinkimuose ir visuomenė paklaus ką gero padarėte valstybei. Vietoj to, kad pasinaudoti po Vakarų pasaulį išsibarsčiusiais emigrantais, tokiais kaip p. Lukauskas, ir juos sutelkti apie Tėvynę, siunčiame žinią, kad Lietuva gręžiasi veidu į nomenklatūrinę praeitį, iš kurios slogios tradicijos vis nepavyksta ištrūkti.