Mano komanda sako – žalia šviesa vertybėms – blaiviam, sveikam, saugiam Kaunui! Sulaukiame kritikos dėl nepakankamo žinomumo, tačiau mes džiaugiamės, kad nesame pagarsėję, kaip korupcinių skandalų herojai.
Mūsų prioritetai – visuomenės sveikata, šeimos politika, aplinkos kokybė, švietimas, kultūra, viešųjų paslaugų prieinamumas, gyvūnų gerovė, maisto sauga. Šios temos paprastai nedomina masinės žiniasklaidos, tačiau tai nereiškia, kad šie klausimai nėra aktualūs Kauno miesto gyventojams. Tad tikimės tų gyventojų palaikymo, kurie savo atstovus renkasi ne pagal pasirodymų eteryje dažnumą, o pagal sau artimas vertybines nuostatas.
Nuo filosofijos iki šilumos ūkio
Esu kilusi iš Aukštaitijos, Rokiškio. 2001 metais atvažiavau studijuoti į Kauną, 2005 m. baigiau socialinės edukologijos bakalauro studijas Kauno technologijos universitete, buvau savanorė socialiniuose projektuose. 2005-2007 m. Mykolo Romerio universitete studijavau Savivaldos institucijų administravimą magistro studijose.
2007-2009 m. Kauno technologijos universitete studijavau Medijų filosofiją, įgijau magistro laipsnį. Studijuodama filosofiją išmokau reaguoti į spartų šiuolaikinio pasaulio kitimą, vertinti besivystančių technologijų poveikį žmogui bei aplinkai, pastebėti alternatyvių sprendimų galimybes ir, svarbiausia, – tuos sprendimus daryti.
Aktyviausia mano visuomeninė veikla prasidėjo nuo publikacijų rengimo. Nuo 2010 m. Kaune dirbu aplinkosauginio laikraščio „Žalioji Lietuva“ redaktore. Esu visuomeninės organizacijos „Lietuvos žaliųjų judėjimas“ narė.
Dalyvavimas šių organizacijų veikloje leido įsitikinti, kad racionalus gamtinių išteklių paskirstymas, jų tausojimas, sveikos aplinkos užtikrinimas yra tiesiogiai susijęs su socialiniu teisingumu ir žmonių gerove – tai alternatyva besaikiam kapitalizmui, žmonių išnaudojimui, taršiam jų gyvenamosios aplinkos eksploatavimui, žmonių sveikatą žalojančio vartojimo skatinimui.
Nuo 2012 m. esu Lietuvos žaliųjų judėjimo atstovė LR Aplinkos ministerijos GMO valdymo priežiūros komitete. Nuo 2013 m. – iniciatyvinės grupės „Lietuva be GMO“ narė, rūpinuosi, kad Lietuvoje nebūtų auginami genetiškai modifikuoti žemės ūkio augalai, o žmonės gautų tikslią informaciją apie maistą, už kurį moka parduotuvėse ir kavinėse.
Šiuo metu taip pat dirbu Europos Parlamento nario Bronio Ropės Kauno biuro vadove. Buvęs ilgametis Ignalinos meras Bronis Ropė yra labiausiai daugiabučių namų renovacijos srityje nusipelnęs žmogus Lietuvoje, o Ignalinos renovacijos tvarką Vyriausybė pripažino kaip pavyzdį visai Lietuvai.
Šį renovacijos modelį galima pritaikyti ir Kauno šilumos ūkiui bei daugiabučių namų renovacijai. Girdime politikų pažadus sumažinti šildymo kainas. Tačiau nepasakomas esminis dalykas – realiausia ir efektyviausia renovacijos pagalba mažinti šilumos energijos vartojimą.
Tuomet gerėja gyvenimo daugiabutyje kokybė ir gyventojai už būsto šildymą sumoka ženkliai mažiau. Pradedant renovaciją nuo šiluminių trasų (kaip buvo daroma Ignalinoje), o ne nuo daugiabučių fasadų, išvengiama didžiulių šilumos nuostolių (per pasenusias šilumines trasas prarandama net iki 30 proc. šilumos energijos). Taip efektyviau naudojami energijos ištekliai, taupomi gyventojų pinigai, taip pat mažinamas neigiamas poveikis aplinkai.
Kas iš tų žaliųjų politikoje?!
Žaliųjų veikla neretai klaidingai siejama tik su protesto akcijomis, saugant kokį nors medelį ar gyvūnėlį. Realiai aplinkosaugai neabejingos organizacijos be švietimo ir gyventojų konsultavimo aktyviai dirba gindamos viešąjį interesą (kad ir kaip nuvalkiotai tas terminas skamba), teikia ir svarsto įvairius su gamtinių išteklių naudojimu ir paskirstymu bei su visuomenės sveikata susijusius įstatymus, svarsto teritorijų planavimo ir planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo dokumentus, taip pat nuoširdžiai stengiasi užtikrinti piliečių galimybes dalyvauti su jų aplinka ir sveikata susijusių sprendimų priėmime.
Neseniai teko išgirsti priekaištą: „kas iš tų žaliųjų, jei dabar nepragyvena žmogus...“. Gerovė, suvokiama vien kaip gamybos ir vartojimo didinimas, yra kelias į niekur. Neapgalvota trumpalaikė materiali nauda gali sukelti ženkliai didesnius nuostolius ateityje, tiek kalbant apie aplinką, tiek apie žmogaus bei visuomenės sveikatą, o visa tai tiesiogiai remiasi ir į ekonomiką.
Visi sutariam, kad reikia skatinti verslą, kad reikalingas ekonomikos augimas. Tačiau politika prasideda tuomet, kai įvertinę galimas pasekmes renkamės to skatinimo būdus, ekonominio augimo kryptis.
Viena yra skatinti verslą dalijant leidimus monopolinių prekybos centrų statybai ar alkoholinių gėrimų prekybai visą parą. Kita, pavyzdžiui, – sudarant sąlygas mieste patogiose turgavietėse prekiauti sveikais regioniniais produktais, kurtis smulkiems gamintojams, įgyvendinti modernius, aplinkosaugines problemas sprendžiančius projektus, vystyti ekoturizmą, sveikatingumo paslaugas.
Kaune yra labai daug sąmoningų vartotojų, kurie rinktųsi sveikesnį vietinės kilmės produktą, aplinkai draugiškas paslaugas, kūrybingą, aktyvų, blaivų laisvalaikį. Tačiau be aiškaus kolektyvinio sprendimo, be vertybėmis pagrįstos savivaldos politikos mes ir toliau „auginsim“ prekybos centrus, ir taip kursim darbo vietas, kur žmonės dirba keliolika valandų per parą už minimalų atlyginimą, Laisvės alėją ir toliau nesėkmingai bandys gaivinti krepšinio varžybas transliuojantys barai, visą parą dirbančios alkoholio parduotuvės, o miestas nepaliaujamai tuštės.
Tarptautiniu mastu žinomas kanadietis ekonomikos ekspertas Markas Anielskis teigia: „Rinka niekada nebuvo tobula, neretai ignoravo ar tiesiog neįžvelgė tikrųjų vertybių, tokių kaip gamtinis kapitalas ar paslaugų ekosistema. Nacijų ir korporacijų buhalterinė apskaita nesiremia jokiais natūralių dalykų vertės įkainiais, nepasveria rizikos, susijusios su agresyvia ekonomine veikla, nepaiso pramonės poveikio aplinkai. Tarsi verslo ar bendruomenės klestėjimui nedarytų jokios įtakos nei atsakomybės suvokimas, nei rizikos apskaičiavimas. (...) nė vienos pasaulio šalies valdžia nėra inventorizavusi savo žmogiškojo, socialinio, gamtinio ir sukurtojo turto, nekreipia dėmesio į pajamų santykį su išlaidomis“.
Žalieji sako, kad miesto turtas nėra vien tik surenkami mokesčiai, užsienio investicijos, sukurtos darbo vietos, atnaujinta kelių infrastruktūra, pastatyti urbanistiniai statiniai ar kiti materialiai apčiuopiami dalykai. Didžiausias miesto turtas yra aktyvūs, sveiki, gyventojai, gyvybingos bendruomenės, veiklios nevyriausybinės organizacijos, klestintys smulkieji verslininkai, kultūros atstovai. Vertę kuria ir sveika, saugi, žmonėms patogi aplinka, turtinga gamta bei kultūra.
Kaunas gali būti ženkliai patogesnis žmonėms
Kaunas – antras pagal dydį Lietuvos miestas, svarbus pramonės, transporto, mokslo ir kultūros centras. Taip pat tai miestas, įsikūręs Nemuno ir Neries santakoje, miestas, kuriame turime unikalų Europoje Ąžuolyną, Panemunės šilą ir kt.
Kauno valdžia atkakliai kalba apie planus tapti Europos žaliąja sostine, tačiau daugiau kaip prieš dešimtmetį prasidėjęs parkų, skverų, apsauginių želdinių juostų privatizavimas ir užstatymas vis dar spaudžia gyventojus tarp betono sienų, žmonės lieka be žaliųjų poilsio ir laisvalaikio zonų, be sporto aikštynų, vaikams žaisti lauke belieka gatvės ir automobilių stovėjimo aikštelės.
Viešojo transporto keleiviai, ypač mamos su mažais vaikais, patiria prastėjančio susisiekimo nepatogumų. Žalieji siekia, kad ekologiškas viešasis transportas važiuotų dažniau, kad jo tvarkaraščiai, siekiant efektyvumo, būtų suderinti su gyventojais. Piko valandomis Kauno gyventojai miesto gatvėse susiduria su automobilių spūsčių problema, tačiau kaip tik tuo metu nuosavomis transporto priemonėmis kauniečiai dažniausiai važiuoja po vieną.
Individualių lengvųjų automobilių skaičius Kauno mieste tik auga. Dėl to didėja miesto tarša išmetamosiomis dujomis, didėja triukšmas, sąlygos vairuoti tampa sudėtingesnės.
Esant tokiai situacijai, reikėtų išnaudoti viešojo transporto potencialą, kuris daugeliu požiūrių yra draugiškesnis aplinkai, sprendžia automobilių spūsčių problemą, o įvertinus nuosavo automobilio priežiūros bei eksploatacijos kaštus, viešuoju transportu keliauti yra ir daug ekonomiškiau.
Kodėl gi Kaunui nepasekus kito panašaus dydžio miesto – Talino – pavyzdžiu, kur viešasis transportas miesto gyventojams yra nemokamas?
Važiavimo bilietai ir dabar neatperka visos viešojo transporto infrastruktūros išlaikymo, tačiau nemokamas viešasis transportas greitai atsipirktų kitu būdu – mažiau išlaidų spręsti transporto spūsčių problemas, mažiau išlaidų naujiems aplinkkeliams, mažiau eismo nelaimių ir pagaliau Kaunas taptų patrauklus naujiems gyventojams, tuo pačiu ir naujiems mokesčių mokėtojams, kurių dabar miestui labai reikia. Patogus, saugus, nemokamas ir visą parą kursuojantis viešasis transportas būtų didelis šuolis į priekį modernaus Kauno kūrime.
Turime daug nuveikti, kad vairuotojai ir ypač pėstieji kelyje būtų saugūs, kad visose pėsčiųjų perėjose Kauno mieste būtų įrengtas apšvietimas ir kiti būtini saugaus eismo elementai. Vaikų žaidimų aikštelės ir mokyklų teritorijos turi būti atitvertos nuo kelio.
Nėra didesnės gėdos Kaune kaip kyšis už vietą darželyje. Emigruojančioje šalyje, kur gimsta ne tiek ir daug vaikų, tai rodo miesto valdžios atsainų požiūrį. Lėšų naujiems darželiams, mokyklų renovacijai, eismo saugumui atsiras neišlaidaujant brangiems nereikalingiems projektams, savivaldybės užsakomoms studijoms ir kitokiems būdams švaistyti pinigus.
Kaune trūksta viešųjų erdvių, pritaikytų aktyviai fizinei veiklai, sportui. Dviratis kauniečiams turėtų tapti ne tik pomėgiu ar sportu, bet ir patogia transporto priemone. Tačiau šiuo metu sportiniu dviračiu pravažiuoti sunku net Laisvės alėjos dviračių taku – siauri ratai stringa tarp dviratininkams nepritaikytų plytelių. Nors Kaunas yra mažesnis už Vilnių, bet gatvių skaičiumi yra pirmasis miestas.
Išplėtojus visą miestą apimantį dviračių takų tinklą galima dalį nedidelių gatvių paversti dviratininkų gatvėmis, jomis leidžiant važiuoti tik dviračiams ir tose gatvėse gyvenančių šeimų automobiliams. Tokių dviratininkų gatvių labai daug yra Danijos sostinėje Kopenhagoje.
Taip pat Kaunas jau atsiliko nuo Vilniaus teikiant miesto dviračių nuomos punktų paslaugą. Patirtis sostinėje parodė, kad gyventojai labai noriai naudojasi šia paslauga, tad neabejoju, kad ir Kaune atsirastų verslininkų, kurie norėtų tuo užsiimti.
Kauniečių sveikatinimui nepaprastai svarbus yra fizinio aktyvumo skatinimas – nuo darželio ir mokyklos iki specializuotų sporto šakų klubų. Būtina didinti kūno kultūros pamokų skaičių mokyklose, gerinti jų kokybę. Ne visi išgali nueiti pasportuoti į privačius sporto klubus, todėl visame mieste turėtų būti įrengta naujų, modernių lauko treniruoklių.
Esu tikra, kad nenaudojamų savivaldybės pastatų ir viešųjų erdvių pritaikymas netradicinių sporto šakų (tai-či, jogos, šaudymo iš lanko, riedlenčių, BMX dviračių sporto ir pan.) treniruotėms taip pat skatintų jaunesnio ir vyresnio amžiaus kauniečių susidomėjimą fizine veikla.
Blaivybė turi tapti kauniečių kultūros dalimi
Tapau Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos nare, nes manau, kad blaivybę ir sveiką gyvenseną propaguojantys judėjimai turi didžiulį potencialą siekiant pokyčių tiek sveikatos, tiek socialinėje bei ekonomikos srityse. Trečius metus nevartoju alkoholio, nes pradėjus domėtis, kokiais agresyviais būdais alkoholio pramonė skinasi kelią ne tik į suaugusiųjų, bet ir į paauglių, vaikų kasdienybę, sąmoningai atsisakiau remti šią pramonės šaką.
Tokį sprendimą priima vis daugiau mano pažįstamų žmonių. Tačiau reikalingi ne tik asmeniniai pavyzdžiai, bet ir politiniai sprendimai. Lietuva gėdingai „pirmauja“ Europos Sąjungoje pagal alkoholio suvartojimo kiekį vienam gyventojui ir yra trečia pasaulyje.
Mūsų šalis „pirmauja“ Europos Sąjungoje ir pagal kitus su alkoholizmu susijusius rodiklius – savižudybių, žmogžudysčių lygį, pagal depresija sergančiųjų ir antidepresantus vartojančiųjų skaičių, žuvusių autoavarijose, nelaimingų atsitikimų darbo vietoje skaičių, prastus santykius šeimose, skyrybų skaičių, vaikų nepriežiūrą, raminamuosius vaistus vartojančių vaikų skaičių, tuberkuliozės, įvairių vėžio formų paplitimą ir kt.
Ar tai ne per didelė kaina Kaunui ir Lietuvai, kad ir toliau galėtume ramiai stebėti, kaip alkoholyje skęsta mūsų piliečiai? Ar šias problemas nors per nago juodymą atperka tie 300 eurų, kuriuos savivaldybė ima už prekybos alkoholiu licencijos išdavimą?
Nesudarę sąlygų Kaunui išsiblaivyti, nepadarysime jo gyventojų laimingesniais žmonėmis. Alkoholio sukeliamos problemos turi ne vieną priežastį, todėl ir spręsti jas reikia kompleksiškai – nuo alkoholio reklamos draudimo iki mokymosi linksmintis be svaigalų ir blaivių renginių kultūros.
Naisiai Šiaulių rajone yra puikus pavyzdys, kaip blaivybė tampa gyventojų kultūros dalimi. Blaivybės propaguotojas, kultūros mecenatas, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis visai Lietuvai įrodė, kad masiniai renginiai gali apsieiti be alkoholio.
Praėjusių metų vasarą į R. Karbauskio organizuojamą blaivų „Naisių vasaros“ festivalį suvažiavo apie 30 000 žmonių iš visos Lietuvos. Festivalio metu budėję policijos pareigūnai sakė, kad neturėjo ką veikti. Žmonės linksminosi kultūringai, šventės svečius supo saugi, tvarkinga, aplinka.
To negalima pasakyti apie jokį kitą festivalį, kurio metu prekiaujama alkoholiu. Su bendruomenės pritarimu nė vieno kultūrinio renginio metu alkoholis Naisiuose nevartojamas. Neblaivūs svečiai renginiuose taip pat nelaukiami. Naisių pagrindinėje mokykloje visi mokiniai įsijungė į blaivybę propaguojantį Valančiukų judėjimą. Žmonės tam pritaria ir tuo didžiuojasi. Naisiai tampa traukos objektu turistams, šeimoms, norinčioms turiningo, sveiko, kultūringo laisvalaikio.
Net nekilnojamojo turto kainos Naisiuose ir šalia jų kyla. Šiais metais Naisių kaimas tapo pirmąja Mažąja Lietuvos kultūros sostine, kuri, pasirašius susitarimą su LR Kultūros ministerija, kviečia susipažinti su kultūrinėmis bendruomenės iniciatyvomis, taip rodydama pavyzdį kitiems mažiems miesteliams ir kaimams.
Anot dr. Aurelijaus Verygos, Lietuva Nepriklausomybę iškovojo tada, kai tauta išsiblaivė, t.y. labai krito alkoholio suvartojimas. Kaunas irgi atsities tik tuomet, kai alkoholio suvartojimas kris bent jau per pusę. Ir miesto politikai turi tam dėti visas pastangas.
Baigiam išmirti nuo ligų, o sveikatos politika vis dar antrame plane?
Netikiu, kad kas nors drįstų abejoti teiginiu, jog sveikata – viena pagrindinių žmogaus vertybių. Tačiau vis jaunesni žmonės kenčia nuo ydingo žmogaus gyvenimo būdo sukeltų ligų (širdies, kraujagyslių ligų, diabeto ir kt.). Pagrindiniai sveikatos problemas nulemiantys veiksniai – rūkymas, prasta mityba, alkoholio vartojimas ir mažas fizinis aktyvumas.
Kauno visuomenės sveikatos biuro duomenimis, kauniečiai vis dažniau serga širdies ir kraujagyslių ligomis. 2013 m. iš viso mieste buvo užregistruoti 75541 susirgimai kraujagyslių sistemos ligomis, 1000 gyventojų teko 246 atvejai.
Analizuojant mirtingumo priežastis nustatyta, jog nuo kraujotakos sistemos ligų 2013 m. mirė daugiau nei pusė – 56 proc. Kauno miesto gyventojų. Kitų lėtinių neinfekcinių ligų statistika taip pat nieko gero nežada.
Šios ligos reiškia ne tik sveikatos sutrikimus – tai darbingumo praradimas, pragyvenimo šaltinio praradimas, nesavalaikės mirtys, žūtys, savižudybės, valstybės biudžeto tuštinimas socialinėms išmokoms, kompensuojamiems vaistams ir kt. Dėl svaigalų vartojimo net ir blaivūs miesto gyventojai patiria agresiją, smurtą, nesantaiką šeimose, gyventojams ir miestui priklausančio turto niokojimą ir kt. Visa tai galima suvesti į gryną aritmetiką, kaip tiesiogiai tai veikia socialinę bei ekonominę valstybės, taip pat ir savivaldybių situaciją, jei jau visuomenės gerovę vertinam tik skaičiais.
Baigiam išmirti nuo lėtinių neinfekcinių ligų, kurios susijusios su visuomenės gyvenimo būdu, informacijos trūkumu, klaidingų stereotipų formavimu. Akivaizdu, kad sveikatos prevencijai skiriamas dėmesys yra nepakankamas.
Pagrindinis būdas užtikrinti gyventojų sveikatą turi būti ne brangiai kainuojantis gydymas, o sąlygų sudarymas gyventojų sveikatingumui: viešųjų erdvių pritaikymas aktyviam laisvalaikiui, nuolaidos sporto klubuose, nemokamos sveikatingumo pamokos, alkoholio bei tabako vartojimo prevencinės programos, draudimas prekiauti alkoholiu miesto švenčių metu, sveika mityba švietimo įstaigose, priklausomybės ligų gydymo bei psichologinės pagalbos paslaugų prieinamumo didinimas ir t.t. Vienas doleris, skiriamas sveikatingumui, sutaupo 24 dolerius, kurių nebereikia skirti gydymui – apie tai seniai yra paskelbęs Pasaulio bankas.
Esu Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos narė. Man artimos šios politinės partijos šimtametėje veikloje atsispindinčios vertybės, iš kurių pagrindinės yra švietimas, kultūra, sveikata bei darnus santykis su gamta.
Man pavyzdys ir autoritetas yra Lietuvos Prezidentas Kazys Grinius, kuris valdė šalį, dirbdamas Kaune ir tarpukaryje vadovavo šiai partijai, pirmasis pradėjo diegti demokratinę santvarką.
„Demokratijai gali būti tik per vėlu, bet niekada ne per anksti“, - tuomet kalbėjo Prezidentas ir šie žodžiai yra kaip niekad aktualūs šiandieninei Lietuvai ir šiandieniniam Kaunui. Būdamas Premjeru Kazys Grinius iš Marijampolės į Kauną važinėdavo autobusu, sakydamas „Reikia taupyti valstybinį centą“ ir tuo rodydamas pavyzdį kitiems politikams.
Valstietis visų pirma yra valsčiaus gyventojas, o valsčiai šiais laikais vadinami savivaldybėmis, todėl Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga pirmiausia yra savivaldos partija, esanti arčiausiai žmogaus ir jo kasdieninių rūpesčių. Mes sakome, kad Kaunas turi būti patogesnis žmogui nei automobiliui, gyventojui patrauklesnis ne mažiau nei turistui, jauni žmonės turi norėti čia ne tik studijuoti, bet ir gyventi, kurti šeimas. Kviečiu atsigręžti į tikrąsias vertybes. Tai gera galimybė tapti šiuolaikišku miestu, kuriame žmonės sveiki, saugūs ir visapusiškai turtingi.