Priimat skubius sprendimus keičiant miestų erdves, atnaujinant gatvių želdynus, galimai skubama įsisavinti Europos Sąjungos lėšas. Tačiau tuomet net saugomi, į gamtos paveldo objektus įrašyti, medžiai netenka savo vertės, kai darosi svarbiau sutvarkyti šaligatvius ar įkurti naujas erdves. Neseniai Aplinkos ministerijoje vykusioje diskusijoje specialistai skelbė pavojų dėl naikinamų ir tinkamai neprižiūrimų želdynų.
Kirviai pokši Kaune ir Vilniuje
Prasidėjus medžių kirtimo iniciatyvoms Vilniuje, kai buvo nušluoti medžiai ant Gedimino kalno, iškirstos liepos Lukiškių aikštėje, Birutės gatvėje ir rengiamasi iškirsti visą Sapiegų parką bei atitinkamai iškapoti medžius Kalnų parke, Kaunas nutarė neatsilikti. Medžiai iškirsti Vytauto prospekte, prie Soboro, Zanavykų gatvėje, A. Smetonos alėjoje, Miško gatvėje ir jau priartėjo prie Žaliakalnio. O perspektyvoje tokio paties likimo žada susilaukti ir garsusis Kauno Ąžuolynas. Skirtingai negu Vilniuje, Kaune į pasipriešinimo prieš medžių kirtimą akciją greitai įsijungė visoje Lietuvoje žinomi žmonės – menininkai, advokatai, architektai, politikai.
Kai aktyvūs žmonės bando ginti medžius, savivaldybių administracijos pateikia beveik vienintelį argumentą, kad remontuojant gatves ar rekonstruojant aikštes, šalinami ligoti seni medžiai, o jų vietoje atsodinami nauji, prie aplinkos pritaikyti sodinukai. Ar tikrai visi medžiai, kuriuos kertant net kelmai tą pačią dieną pašalinami, buvo ligoti? Buvęs Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas žiniasklaidai guodėsi, kad per visą nepriklausomybės laikotarpį tokio masinio medžių kirtimo Kaune nėra buvę. Net po 2010 metais įvykusio škvalo, kai buvo išlaužytas ir išverstas didelis kiekis medžių, buvo padaryta kelis kartus mažesnė žala. Nepriklausomi arboristai, dendrologai aiškina, kad daugelis sunaikintų medžių galėjo gyvuoti net šimtmečius.
Visuomenė skausmingai reaguoja į svarbių želdynų, kaip miestų parkai, skverai ar atskiri gatvių medžiai, naikinimą. Paprastai į šį procesą įsijungia aplinkosauginės organizacijos, specialistai, o Kaune viešąjį interesą aktyviai gina net advokatai. Akcijos metu policijos sulaikytas advokatas Saulius Dambrauskas neišsigando taikomų sankcijų ir žiniasklaidai nurodė, kad želdynų įstatymo nuostatos gyventojams suteikia galimybę ginti viešąjį interesą, jei želdiniai gali būti sunaikinti.
Specialistai skambina pavojaus varpais
Aplinkos ministerijos iniciatyva rugpjūčio 30 d. surengtoje viešoje diskusijoje buvo kalbama apie iškilusias problemas prižiūrint, saugant, keičiant ar projektuojant miestų želdynus. Diskusijoje gausiai dalyvavę iš įvairių miestų atvykę dendrologai, arboristai, architektai ir visuomenininkai iškėlė daug neišspręstų problemų projektuojant ir tvarkant želdynus.
Miestų savivaldybėms neskiriant lėšų ir atitinkamo dėmesio, daugelis želdynų nėra įregistruoti specialiuose registruose, kurie būtų prieinami visoms reikiamoms tarnyboms. Todėl miestų želdiniai nėra apsaugoti, aplinkosaugininkai negali įvertinti esamos padėties ir nubausti pažeidėjų, o valstybė praranda dideles lėšas. Želdynų priežiūros srityje dirba daug specialistų, neturinčių atitinkamos kvalifikacijos. Apie medžius nėra teikiama atitinkama informacija, netinkamai prižiūrimi ir netinkamai vertinama jų būklė.
Diskusijoje kalbėję architektai pagrindines problemas dėl naikinamų želdynų matė teritorijų planavime. Projekto pradinėje stadijoje turi būti sužymimi visi saugotini želdiniai, priimant atitinkamus sprendimus tolimesniuose projekto sprendiniuose. Tačiau iš esmės pakitus teritorijų planavimo įstatymui, nebeliko planavimo sąlygų, kuriose projekto užsakovui numatomi specialūs reikalavimai, tame tarpe ir saugotinų želdinių išsaugojimas. Teritorijų planavimo procese daugeliu atvejų nelikus detaliojo plano iš karto pereita prie techninių projektų, kuriuose želdinių likimas priklauso nuo projektuotojo valios ar kitų susiklosčiusių aplinkybių.
Panevėžio vyriausioji architektė Daiva Gasiūnienė pasidalino įspūdžiais iš Varšuvos miesto, kuriame pastebėjo augančius net trijų kartų sodinukus. Kai vieni medžiai jau brandaus amžiaus ir reikalauja specialios priežiūros, kiti dar pačiame klestėjime ir šalia jų jau sodinami nauji sodinukai. Specialistė nurodė, kad, remiantis kitų šalių praktika, norint apsaugoti nuo ligų, turėtų būti užsodinama tik iki 20 procentų vienos rūšies medžių. Tai gelbsti medžius, saugo nuo juos apninkančių ligų.
Tuo tarpu visuomeninių organizacijų atstovai nurodė neturintys galimybių kaip nors konkrečiai dalyvauti institucijoms sprendžiant, kuriuos želdinius išsaugoti, o kuriuos iškirsti. Geriausiu atveju gyventojai gali būti supažindinti su techninio projekto sprendiniais, kuriuose jau numatyta, kiek ir kur bus iškirsta medžių ar atsodinta. Į išsakytus priekaištus projektuotojai dažnai atsako, kad projekto dalis, kurioje yra želdiniai, derinami paskiausiai, kai jau suderinti architektūros, komunikacijų ir projekto koreguoti jie neturi galimybės.
Vienas iš diskusijos iniciatorių, Aplinkos viceministras Martynas Norbutas, apibendrindamas diskusiją pažymėjo, kad ministerija vieną iš problemų dėl želdinių priežiūros ir planavimo, mato želdynų inventorizacijoje. Jo manymu, daugelį želdynų reikia inventorizuoti iš naujo. Labai svarbu, kad želdynų tvarkymas su visuomene būtų aptartas dar tuomet, kai gimsta idėja. Ministerijos netenkina ir dabar želdynų įstatyme esančios nuostatos dėl ekspertinio vertinimo. Pagal galiojančias nuostatas į vertinimą atvyksta tie patys specialistai, kurie dalyvauja želdynų pertvarkymo procese. Todėl jie paprastai vertina ne medžių būklę, o ar medžiai atitinka projekte numatomus sprendinius. M. Norbutas kėlė klausimą dėl želdyno atkūrimo tokios būklės, koks jis buvo iki situacijos, kai jis yra sunaikinamas ar netinkamai prižiūrimas ir dėl kontrolės atsodinant želdynus nebuvimo.
Ko tikisi visuomenė ir specialistai
Gyventojai, matydami kertamus medžius ar apie jų nukirtimą sužinoję iš anksto, dažnai rašo skundus Regioniniam aplinkos apsaugos departamentui (RAAD). Šis turėtų patikrinti, ar savivaldybių administracija, išduodama leidimą, nepažeidė išdavimo procedūrų. Ir čia departamentas susiduria su nemaloniais keblumais. Pasirodo, svarbesniais atvejais savivaldybė iš anksto želdynų projektus derina su RAAD. Tuomet pastarieji negali tinkamai reaguoti į skundus ir visada atsiduria keblioje, dviprasmiškoje padėtyje.
Aptariant projektus ir gyventojams paklausus, kodėl negalima keisti sprendinių, kokią reikšmę turi jų pastabos dėl želdynų, projekto autoriai nurodo, kad jie negali nieko keisti nes kitos projekto dalys yra jau institucijų suderintos. Ši ir kitos, su teritorijų planavimu susijusios, problemos, kai su visuomene diskutuojama jau paskutiniame variante ir nieko praktiškai pakeisti negalima, verčia ieškoti išeities numatant projektų sprendinius dėl želdynų svarstyti pirmiausiai. Visuomenei turėtų būti pristatomas pirminis projekto variantas, kuriame projektuojami želdiniai ir projekto autoriai galėtų atsižvelgti į visuomenės išsakytas argumentuotas pastabas.
Gyventojams pareiškus pretenzijas dėl išsakytos nuomonės nepaisymo, projektuotojai nurodo, jog jie išklausė, o priimti sprendimą, kurio norėtų visuomenė, jie neprivalo. Todėl iškyla klausimas, o koks tas visuomenės vaidmuo sprendžiant, ar medis bus nukirstas, ar išsaugotas. Tikėtina, kad sprendžiant dėl ekologiniu, istoriniu atžvilgiu visuomenei svarbių želdynų pertvarkymo savivaldybės turėtų išdiskutuoti ir atrasti bendrą sprendimą. Tokia yra užsienio šalių praktika, kai įsiklausoma į pastabas ir orientuojamasi į želdynų išsaugojimą.
Gana dažnai gyventojų nepasitenkinimas kertamais medžiais ar jų pačių noras juos nukirsti kyla iš nesusipratimo. Įprasta, kai vienas kaimynas, norėdamas gero, pasodina medelį po langu, vėliau, jam išaugus, kitas nori jį nukirsti. Tuomet nelabai gilinamasi į reglamentus, kaip ir ką reikia daryti. Tik RAAD ar savivaldybei gavus skundą pradeda aiškėti, kas šiame procese buvo teisus. RAAD specialistai mano, kad per seniūnijas reikėtų daugiau aiškinti žmonėms apie jų teises ir pareigas prižiūrint želdinius. Išklausius ir paaiškinus, paprastai žmonės nurimsta ir žino kada, kaip sodinti bei prižiūrėti.
Dabar galiojantis želdynų įstatymas ir Aplinkos ministerijos priimti poįstatyminiai aktai negali tinkamai reglamentuoti želdynų vertinimo proceso ir tai sudaro daug sunkumų šios srities specialistams. Jie nežino, kaip privačioje namų valdoje vertinti saugotinus medžius, nes kol kas nėra tokios sąvokos, kas yra privati namų valda. Taip pat neaišku, kaip įvertinti nukirstus medžius, jei jie nebuvo inventorizuoti, o sklypo savininkas pasistengė juos sunaikinti, neplikdamas žymių. Vėlgi, kaip paskaičiuoti pakenkimą želdynams, jei buvo pakenkta jų šaknims. Dėl šių ir kitų klausimų aplinkosaugos specialistai prašo kuo skubiau taisyti želdynų įstatymą ir koreguoti poįstatyminius aktus. Galimai šią problemą tinkamai įvertino ir Aplinkos ministerija, nes šiuo metu kaip tik atlieka šio įstatymo pakeitimo projektą. Tuo tarpu, gyventojai iš anksto nori žinoti, kodėl prie jų namo ar skvero kertami medžiai.
Kuo svarbūs medžiai mieste
Miesto želdynai – tai ypatingas miestų rūbas, išryškinantis senamiesčių architektūros ansamblius ar dabartinius statinius. Dėl laiko ir įvykių susiformuotų brandžių medžių, kaimynystės pastatai kiekvienam atvykusiam atrodo žymiai svarbesni, įspūdingesni. Kodėl miestams ir jų gyventojams medžiai yra tokie svarbūs? Atliktų tyrimų duomenimis, 1 ha parkų ir skverų želdinių per vegetacijos laikotarpį apvalo nuo dulkių nuo 10 iki 20 mln. m3 oro. Tas pats kiekis želdinių per valandą sugeria iki 8 litrų anglies dvideginio, tiek kiek per tokį patį laiką jo išskiria 200 žmonių? Vienas medis per parą vidutiniškai gali kompensuoti net 3 žmonių sunaudotą deguonies kiekį. Kai kurie augalai išskiria specifines bakterijas naikinančias medžiagas – fitoncidus. Todėl parkuose vasarą bakterijų yra net 200 kartų mažiau negu gatvėje. Žalieji želdiniai padeda apsaugoti ir nuo triukšmo – šachmatinis medžių išdėstymas juos sodinant sumažina triukšmą net iki septynių kartų.
Kaip matome, tikslingai sukurti medžių ir krūmų deriniai gyvenamoje bei darbo aplinkoje atlieka svarbias funkcijas, kurių negali atstoti naujai pasodinti sodinukai ar vietoje medžių suformuotas žolynas. Todėl būtina rūpintis senų želdinių išsaugojimu ir naujų įveisimu urbanizuotose teritorijose, o senieji miestų želdynai būtų puoselėjami taip, kaip kadaise buvo saugomi alkai ir šventvietės.
Kiekvienas bent truputėlį išsilavinęs žmogus žino, kad iškirstų želdinių vietoje pasodinti tos pačios rūšies medžiai skurs ir seniesiems jau nebeprilygs, o keisti lapuočius į spygliuočius ar priešingai ne visuomet įmanoma. Todėl nuolatos kyla vienas ir tas pats klausimas, kaip vykstant urbanizacijos procesams išsaugoti gyventojams svarbius želdynus ir užtikrinti tinkamą jų dalyvavimą šiame procese.