Kad prezidentas įsižeidęs – nieko naujo. Nelabai malonu, kad tau primena dėl nepatyrimo padarytas klaidas, pavyzdžiui, pirmaisiais kadencijos metais deklaruotą „dialogo“ su Baltarusijos diktatoriumi siekį.
Apie naujai sukurtą frakciją, kurioje Georgijaus juostelių gerbėjai piktinasi Lietuvos autoriteto pasaulyje menkinimu, net ir kalbėti neverta.
Nelabai stebiuosi ir tuo, kad dalis „valstiečių“ pučia į Kremliaus dūdą (vos neparašiau tautos žadinimo ragą), rinkdami parašus ir grasindami ultimatumu dėl Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko atstatydinimo. Šioje frakcijoje tai – ne pirmas sprendimas, dvelkiantis pigių rusiškų trąšų kvapeliu.
Stebina opozicijos lyderio nesuvokimas, kad, pataikaudamas Prezidentūrai, tapo tikru prorusiškų jėgų lyderiu. Suprantu siekį ieškoti sąjungininkų. Suprantu norą pašalinti iš kelio vieną stipriausių ir daugiausiai ryšių turintį oponentų stovyklos diplomatą. Bet ar ne per didelė kaina, ponai? Ar reikia Rusijai parodyti, kad tokios provokacijos yra veiksmingos? Ar verta susipriešinti viduje ir leisti agresoriui triumfuoti?
Politikai, mąstantys apie pasekmes, turėtų vieningai pasmerkti tokias provokacijas ir išvis nekomentuoti jų turinio. Tik taip numuštų Kremliaus norą rengti naujus spąstus.
Deja, šįkart egzamino neišlaikė – koją pakišo siauri savanaudiški interesai. Visai kaip vaikų darželio smėlio dėžėje. Tik žaislai ne vaikiški.