O Lietuvos Vyriausybei pradėjus vykdyti vertybiškai pagrįstą, pagarbą demokratijai pabrėžiančią, žmogaus teises ir laisvę ginančią užsienio politiką, Kinija ėmėsi ekonominio šantažo prieš Lietuvą. Vis dėlto turime pabrėžti, kad visos šios krizės nublanksta prieš naują, egzistencinę grėsmę Lietuvos valstybei – Rusijos karinę invaziją į Ukrainą.
Vakarų šalių paskelbtos ir planuojamos sankcijos Rusijai ir Baltarusijai neabejotinai turės įtakos ir mūsų šalies ekonomikai, todėl Vyriausybė pastaruoju metu priėmė ir planuoja priimti daugybę sprendimų, leidžiančių Lietuvos visuomenei lengviau atlaikyti infliacinį spaudimą.
Deja, Vyriausybei paskelbus praėjusių metų ataskaitą, netruko pasipilti opozicijos kritika: kaip viskas Lietuvoje blogai, kad šalis valdoma tragiškai. Atrodytų, Lietuvoje nebuvo pandemijos (o jei ji buvo, tai situacija valdyta neva prasčiausiai). I. Šimonytės vadovaujamos Vyriausybės veiksmai neva sukėlė infliaciją, skurdas augo.
Pagal Agnę Širinskienę, net pasienio tvora su Baltarusija nestatoma, nors realybėje ji statoma pagal planą, o praėjusiais metais toje statyboje ir negalėjo būti daug pasistūmėta žinant, kad iš pradžių laiką užima pirkimo procedūros, kiti parengiamieji darbai. Ir tik aklas gali nematyti sugrąžinamų į Baltarusiją migrantų skaičiaus pokyčių bei to fakto, kad Lietuvos pavyzdžiu tvoros statybos ėmėsi Latvija ir Lenkija, kur statybos tempai kur kas kuklesni.
Tėvynės Sąjungos ir liberalių partijų valdančioji koalicija šioje kadencijoje susidūrė su precedento neturinčiomis krizėmis. Tikrai labai skaudūs socialiniai, ekonominiai ir politiniai smūgiai. Deja, tų faktorių nei kiek nebando įvertinti opozicija, nuožmiai puldama Vyriausybės veiklos ataskaitą.
Vertinant, ar I. Šimonytės Vyriausybė atlaikė minėtus smūgius ir ar sėkmingai sprendė beprecedenčius iššūkius, reikia žiūrėti į faktus, o ne vadovautis emocijomis.
Praėjusiais metais Lietuvos ekonomika augo beveik 5 procentais. Panagrinėkime šį skaičių detaliau: išaugo praktiškai visų verslų pajamos ir pelnas. Apie 10 procentų padidėjo vidutinis darbo užmokestis (siekia – apie 1 tūkstantį „į rankas“).
Verslai, gyventojai, nukentėję dėl pandemijos suvaržymų, sulaukė paramos. Tiek mokesčių lengvatomis, tiek tiesioginėmis išmokomis, kurios siekė net 730 milijonų eurų. Darbuotojams dėl prastovų išmokėta 302 milijonai eurų išmokų.
Nedarbas Lietuvoje praėjusiais metais sumažėjo iki 7 procentų. Gal kai kam atrodys, kad bedarbių vis dar daug. Bet yra kita medalio pusė – praėjusių metų pabaigoje Lietuvoje buvo registruota beveik 28 tūkstančiai laisvų darbo vietų. Matydama tą paradoksą, vyriausybė ėmėsi įdarbinimo sistemos pertvarkos, kuri turėtų išryškinti realiai darbo ieškančius žmones ir spręsti situacijas tų, kurie ieškančiais darbo tik apsimeta.
Suprantu, kad opozicijos tikslas – kritikuoti valdžią. Tačiau kad ir ką besakytų opozicija, Lietuvoje pandemija buvo suvaldyta gana sėkmingai.
Vyriausybė lanksčiai reagavo į kintančią epidemiologinę situaciją. Vakcinacija buvo sklandi, taikyti ribojimai – racionalūs.
Net tokios šalys, kuriose, regis, viskas yra „perfect“ – Vokietija, Austrija, Nyderlandai – žymiai sunkiau dorojasi su pandemijos padariniais nei mes. Pripažinkime, kad tai ir didelis Sveikatos apsaugos ministro Arūno Dulkio, nuolat kritikuojamo (ar pagrįstai?) nuopelnas.
Dar praėjusiais metais priimti sprendimai, kad minimalus atlyginimas būtų padidintas iki 730 eurų, neapmokestinamasis pajamų dydis iki 460 eurų. Padidinti atlyginimai biudžetinių įstaigų darbuotojams, socialinės išmokos ir pensijos.
Kita vertus, dėl Rusijos agresijos Ukrainoje, augančių energetikos kainų toliau susiduriame su vienu pagrindiniu ekonominiu iššūkiu – sparčiai kylančia infliacija.
Vyriausybė, įvertinusi šias grėsmes, pasiūlė 2,2 milijardų eurų paramos paketą, kad būtų padidintos žmonių pajamos, žymiai daugiau gyventojų sulauktų kompensacijų ir kitos paramos. Jos sulauks ir verslai, nukentėję dėl Rusijos agresijos, išaugusių energetikos kainų. Tuos žingsnius teigiamai vertina ekspertai, bet tik ne opozicija.
Nematyti, neįvertinti šių I. Šimonytės vadovaujamos Vyriausybės sprendimų gali nebent tie, kas, perfrazuojant jau minėtą politikę Agnę, „gyvena alternatyvioje realybėje“.