Bet atsakymą mes visi galime savo akimis pamatyti per kiekvienas moksleivių atostogas, net nebūtinai vasaros, kai nemažai sostinės gyventojų išvyksta atostogų laiko leisti į užmiesčius ar užsienius. Gatvės ištuštėja ir transporto spūsčių beveik nebelieka per kiekvienų moksleivių atostogų laikotarpį.
Vadinasi, galima ir be gondolų, metro ar kitų fantastiškų priemonių išspręsti vilniečius varginančią problemą.
Akivaizdu, kad labai nemažą dalį transporto kamščiuose piko metu – rytais ir pavakare – sudaro pirmyn atgal savo atžalas iki mokyklų ir iš jų vežantys tėvai. Ir čia didžiausia problema – sostinės mokyklų ir darželių infrastruktūra. Ji didmiestyje išdėstyta netolygiai gyventojų poreikiams.
Daugybė tėvų, kai nėra darželio ar mokyklos šalia važiuoja per grūstis į kitą miesto galą ir dar labiau užkemša gatves. Vis dar labai trūksta pačių darželių ir tėvai dėl to dažnai priversti rinktis juos toli nuo namų masiškai važinėja link to darželio ar mokyklos, į kurį pavyko gauti vietą.
Be to, ir gavę bei nusigavę iki trokštamos švietimo įstaigos, tėvai pasakoja, kaip turi palikti automobilį kitame kvartalo gale. Pavyzdžiui, centre, kur sutelkta nemažai privačių mokyklų ir darželių, vengdami dar didesnių grūsčių. Taupydami laiką ir dėl automobilio stovėjimo aikštelių trūkumo, tėvai vaikus tempia pusvalandį pirmyn, o grįždami atgal iki automobilio.
Tai ne tik nepatogu, bet ir ekonomiškai neefektyvu. Žmogus arba aukoja savo poilsio laiką – ir kamščiuose bei tokiuose streso kupinuose pasivaikščiojimuose tikrai nepailsi. Arba, niekam ne paslaptis, kad suspėtų į švietimo įstaigos grafikus, tėvai atsiprašinėja iš darbų tam, kad įveiktų visas šias kliūtis dėl grūsčių.
Problema tai, kad jau ne pirmą kadenciją dešiniųjų valdoma sostinė kenčia dėl valdžios nusispjovimo į švietimo įstaigų infrastruktūrą ir jų poreikį, o tiksliau trūkumą. Dar ankstesnėse kadencijose paaiškėjus, kad Vilniuje siaubingai trūksta darželių, meras liberalia ranka ėmė taškyti miesto biudžeto pinigus – mokėdamas po 100 eurų tėvams leidžiantiems atžalas į privačius darželius. Taip paskatino privačių švietimo įstaigų pelnų augimą, vietoje to, kad planuotų ir steigtų, statytų naujus darželius ir mokyklas, kurių Vilniuje ir toliau trūksta.
Dabar jau mokama po 120 eurų už kiekvieną į privačią ikimokyklinę įstaigą leidžiamą vaiką. Tai sostinės biudžetui atsieina beveik 10 milijonų per metus. Per tą eilę metų jau vien už šiuos pinigus galima buvo pastatyti ne vieną valstybinį darželį ten, kur jo labiausiai reikia vilniečiams. Bet dešiniųjų partijų valdomi sostinės pinigai dešimtimis milijonų paprasčiausiai į privačių įstaigų kišenes.
Taip, dėl šios politikos steigiasi privačios švietimo įstaigos. Bet kuriasi ten, kur joms kiekvienai patogiau, pagal verslo, o ne pagal gyventojų ir planuotai besiplečiančio miesto poreikius.
Didmiesčio gyventojų interesais besirūpinanti valdžia galėtų išdavinėti leidimus ne tik masinėms daugiabučių ir biurų statyboms, bet suplanuoti ir planuose numatyti, kad kartu būtų statomos ir švietimo bei kitos gyventojams paslaugas teikiančios valstybės įstaigos.
Pinigai, kaip matome dešimtimis milijonų jau tam skiriami, tik dėl to, kad išdalinami – švietimo įstaigų nedaugėja. Galiu tik priminti ką tik visus šokiravusią Vilniaus stadiono aferą, kurioje atrodo, kad keliasdešimt milijonų eurų mūsų sostinei yra smulkmė.
Vilniaus stadionas jau tapo pajuokos objektu. Vilniaus valdžia savo reputaciją ir žmonių pasitikėjimą galėtų atgauti spręsdama vis labiau gyventojus dusinančią transporto spūsčių ir švietimo įstaigų trūkumo problemą.
