Kadangi tikslas prakilniai aukštas, tai ir jo kryptimi vykdoma veikla, kaip iš anksto aišku, yra neklystama, teisinga, pavydėtinai dora ir tirštai girtina. Todėl į taip besiaukojančiuosius galima žvelgti vien žavesio sklidinu žvilgsniu ir gausiai žerti liaupses. Ir nebandyti kitaip. Nes oi atsirūgs.
Kadangi esu gyvenimo, kolegų ir „draugų“ „mokytas“ bei kultas ne kartą, taigi ganėtinai užsigrūdinęs, eilinį sykį išsišoku ir kalbu „ne taip, kaip reikėtų“ ir kaip norėtų girdėti valdantieji. Jei norėčiau sau ramiai gyventi ir ištūnoti seimelyje, gal sau tylutėliai lindėčiau: šypsočiausi aukštesniesiems, pritariamai kinkuočiau, tada nei kliūčiau kam, nei trukdyčiau.
Bet tylėt, kai matai nelabai gerus (sakau labai švelniai) dalykus, nepavyksta. Kalbu apie sritį, kurią išmanau geriausiai – žemės ūkį. Nuolat akcentuoju – Seime, žiniasklaidoje – katastrofišką Lietuvos žemės ūkio situaciją, apgailėtiną mūsų šalies žemdirbių padėtį – ne vien tik Europos Sąjungos šalių kontekste, – stringančius ar strigdomus procesus, kurių išjudinimas iš mirties būklės galėtų įtakoti teigiamus pokyčius žemės ūkio sektoriuje.
Beje, kalbėdamas ar rašydamas ne vien tik nurodau negerumus ar padarytas klaidas, bet ir teikiu siūlymus, kaip galima tai taisyti be pasaulinių ar europinių revoliucijų. Apie tai rašiau ne viename straipsnyje, todėl kartotis bei detalizuoti nenoriu. O ir šis tekstukas, kuris pradžioje ėmė gulti kaip atsakas Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkui, perskaičius jo isterišką straipsnį, reaguojant į minėtąją kritiką, visai ne apie tai, o apie aukštų valdininkų tarsi princesės ant žirnio jautrumą.
Pasirodo, jiems, t. y. valdininkams, galima vien nuolankiai pritarti, nedrįsti net lengvai suabejoti neklystamumu bei jų tiesa. Ką jau sakyti apie kritiką! Nors ji, kad ir sukelianti konvulsijas, reikia pripažinti, yra paveiki: p. E. Pupinis, pradžioje iškeikęs ir su žemėmis sumaišęs tokį niekadėją žemės ūkio politikos korifėjų veikimų ar neveikimų kritikuotoją Joną Ramoną, papunkčiui tarsi mokinukas dėlioja, ką jieji, neklystantieji, padarė Lietuvos žemės ūkio labui.
Juokinga, apgailėtina, bet ir graudu drauge, kad dėlioja ir aiškinasi prisidengdamas tais pačiais popierėliais, dėl kurių yra kritikuojamas. Visad akcentuoju, jog pirmiausia yra būtina turėti aiškias nuostatas ir kryptingą politiką, nukreiptą siekiant pagerinti savo šalies žemės ūkio ir jame dirbančiųjų situaciją, o ne dirbi popieriaus lapams: kad tik teisingai suformintume, sudėliotume, atsirašytume ir laiku išsiųstume Briuseliui, o kita – kad ir tvanas.
Taigi nors ir žinodamas, kad kritikuoti nevalia, eilinį kartą sąmoningai „klystu“ ir tai darau. Ir ateityje pasižadu, nepaisydamas maišymo su nesamų kapinių žemėmis. Kodėl? Nes du dešimtmečius važiuoju tomis pačiomis rogėmis kaip ir mano šalies žemdirbiai. Nes važinėju į susitikimus su žemdirbiais ir matau, kad jie, rodos, veik praradę bet kokį tikėjimą bet kuo, kažkodėl būriais suplaukia į tokius susitikimus. Tikrai ne manimi pasigrožėti. Ir ne vien padejuoti, kad jie niekam – nei jiems atstovaujančiajai organizacijai (tiesa, Žemės ūkio rūmai lyg ir pabudo – vėl pradėjo judėti), nei politikams – nerūpi: nei kad gamyba ir išmokos sumažėjusios, kad einama, o gal jau prieita prie visiško Lietuvos žemės ūkio ir žemdirbių sluoksnio sunaikinimo. Apie tai jau atsibodo kalbėti. Žmonės ateina patikėję savo jėgomis, galiomis, kad dar galima kažką pakeisti, gal vis tik ne vėlu. Jų raginimai ir skatinimai: „Darom! Nes prarasti jau nėra ko”, – yra labai iškalbingi. Ko gero, netgi kai ką gąsdinantys?
Taigi persigalvojęs, kad neverta atsirašinėti mane puolančiajam ponui, energiją verčiau patausosiu veiklai, kuri, mano galva, yra prasmingesnė nei atsirašinėjimas, kurio niekados nemokėjau ir nemėgau. Geriau dirbau. Todėl deklaruoju: ramiai dirbsiantis ta pačia kryptimi. Ne dėl kieno nors parašo, o dėl principinės nuostatos.