„Atvažiavo pas mane į Vilnių studijuojanti Anglijoje anūkė, kurią mokslo reikalais siunčia į Maskvą. Mano Rimai reikia vizos, tad ji skambina į Rusijos ambasadą, kad sužinotų, kas ir kaip. Ir atbėga pas mane vos neverkdama: „Seneli, jie nekalba nei lietuviškai, nei angliškai, gelbėk“.
Ką darysi, skambinu į ambasadą, kalbamės rusiškai. Nukreipė į konsulinį skyrių, išaiškino, su kokiais dokumentais, nuotraukomis reikia atvažiuoti į Žvėryną. Teko Rimai imti mane už vertėją ir kartu patraukėme į Latvių gatvę, į Rusijos konsulatą. Pamėginau net kelis jo darbuotojus lietuviškai prašnekinti – nesupranta.“
Nelabai patikėjau tokiu pasakojimu. Argi didelės valstybės ambasada išties darbui su lankytojais negali surasti tarnautojų, kurie mokėtų vietinę kalbą arba bent angliškai? Paskambinau telefonu 2723376 į RF ambasados konsulinį skyrių. „Laba diena“. „Dobryj den“ - atsakė ne itin draugišku tonu. „Do you speak English?“ Jau šiek tiek maloniau: „Po ruski... požaluista“, bet duodant suprasti, kad ten kalbama tik rusiškai.
Taigi mano pažįstamas spalvų nesutirštino. Pagalvojau – nejau ir kai kurios kitos veikiančios Vilniuje ambasados ir jų konsuliniai skyriai laikosi panašios praktikos – čia visi turi kalbėti rusiškai, o gal angliškai ar, tarkim, lenkiškai? Įdomu, ar JAV ir JK ambasados irgi neranda darbuotojų, mokančių vietinę kalbą – juk jaunimas Lietuvoje tikrai geriau moka angliškai negu rusiškai? O kaip Lenkijos, Ukrainos ir visos kitos ambasados? Nutariau su savo pagalbininkų Vilniuje ir Briuselyje pagalba paeksperimentuoti. Apskambinome 20 ambasadų Vilniuje ir Rusijos konsulatą Klaipėdoje, mėgindami susikalbėti lietuviškai ir angliškai.
Į Rusijos ambasadą (beje, ji turi lietuvišką tinklalapį) paskambinus mano biuro Vilniuje darbuotojui, sekretorė atsiprašė: lietuviškai suprantanti, bet atsakyti negalinti nei lietuviškai, nei angliškai. Kai į konsulinį skyrių paskambino kolega iš Briuselio, jam pasisekė kiek geriau negu Rimai ar man. Lietuviškai paklausus dėl vizos pradžioje jis išgirdo: „Pazvanili v Rosijskoje posolstvo, tak i govorite po ruski“ („Paskambinote į Rusijos ambasadą, tai ir kalbėkite rusiškai“). Tačiau jam prašnekus angliškai, nuskambėjo „on minut“. Po kelių minučių į pagalbą atėjęs jaunuolis Kolia – matyt, ne konsulato darbuotojas – angliškai kalbėjo neblogai, bet apie vizas nieko nenusimanė ir tik išvertė pakėlusios telefono ragelį darbuotojos paaiškinimus.
Tęsiame eksperimentą.
RF konsulate Klaipėdoje pavyko susikalbėti tik rusiškai. Darbuotojų, kurie galėtų versti iš lietuvių ar anglų kalbų, konsuliečiams surasti nepavyko.
JAV ambasada turi meniu autoatsakikliui lietuviškai ir angliškai. Ir ambasadoje, ir konsuliniame skyriuje puikiai kalba lietuviškai, ambasadoje galima susikalbėti ir rusiškai – beje, visomis kalbomis labai maloniai. Panašiai ir Jungtinės Karalystės ambasadoje, kur irgi galima susišnekėti ne tik lietuviškai, bet ir rusiškai. Tačiau kitą kartą paskambinus britams nurodytomis darbo valandomis niekas telefono ragelio nekėlė, o automatinis atsakiklis veikė anglų ir lietuvių kalbomis.
Lenkijos ambasada. Lietuviškai kalba be priekaištų. Tas pats ir konsuliniame skyriuje. Vizų poskyryje jau kitaip – gali susikalbėti angliškai, rusiškai ir, žinoma, lenkiškai, bet ne lietuviškai.
Čekijos ambasados autoatsakiklis prašneka angliškai, lietuviškai ir rusiškai, o darbuotojai gali paaiškinti lietuviškai. Panašiai ir Vengrijos ambasadoje.
Be problemų galima susikalbėti ir lietuviškai, ir angliškai, ir rusiškai Latvijos bei Estijos ambasadose. „Braliukai“ atsiliepia su simpatišku latvišku akcentu, bet tai dar maloniau.
Na, o kaip buvusių TSRS respublikų ambasadose, ar ten elgiamasi kaip ir Rusijos pavyzdžiu?
Ukrainos ambasados atsakiklis atsiliepia ukrainietiškai ir lietuviškai. Gyvas balsas – jau kitaip: tik rusiškai ir angliškai, o kitą kartą paskambinus – tik rusiškai. Į konsulinį skyrių darbo valandomis prisiskambinti nepavyko.
Baltarusijos ambasados atsakiklis prabilo tik rusiškai. Tačiau ir ambasadoje, ir konsuliniame skyriuje atsakyta gražia lietuvių kalba. „Ar galėtų amerikietis draugas susišnekėti angliškai?“. „Taip, beveik visi kalbame angliškai, jei reikės, padės susikalbėti kolega“.
Kazachstano ambasadoje telefono ragelį kėlė darbuotojas, kalbėjęs ir lietuviškai, ir rusiškai, o kitą kartą – rusiškai ir angliškai. Konsuliniame skyriuje nelengvai, bet susikalbėjome lietuviškai (pastangos sveikintinos, tegu ima pavyzdį ir kiti!). Kaip dėl „amerikiečio draugo?“. Siūlo jam ateiti į konsulinį skyrių - atsiras darbuotojų, galinčių susikalbėti angliškai.
Gruzijos ambasadoje į lietuvišką pasisveikinimą atsakė lietuvišku, bet prašė kalbėtis rusiškai arba angliškai. Kitą kartą paskambinus jau kitaip: lietuviškai puikiai, o jei angliškai – sujungs su ta kalba susišnekančiu kolega.
Panašiai ir Armėnijos ambasadoje. Pirmas bandymas – lietuviškai gerai. Antras – jau sunkiai, bet abiem atvejais gali sujungti su angliškai kalbančiu darbuotoju.
Azerbaidžano ambasadoje lietuviškai susikalbėti ne problema. Angliškai – sunkiau, o konsuliniame skyriuje ne visad atsiras darbuotojas, kalbantis angliškai.
Vokietijos ambasados autoatsakiklis prašneka tik vokiškai ir angliškai. Ambasados darbuotojai – ir lietuviškai. Prisiskambinti į Ispanijos ambasadą nelengva, bet jeigu jau pasiseka, gali susišnekėti lietuviškai, paaiškinimai paslaugūs. Airijos ambasadoje puikiai kalbama lietuviškai, o ir rusiškai.
Šiaurės šalys, Vilniuje pasistačiusios bendrą ambasados pastatą, sutaria puikiai. Tad nenuostabu, kad visose ambasadose gali lengvai ir maloniai susikalbėti lietuviškai. Autoatsakikliai prašnenka lietuviškai ir angliškai, Norvegijos ambasadoje – ir norvegiškai.
Kokios gi peršasi išvados, paklaidžiojus kalbiniuose diplomatinių atstovybių Vilniuje labirintuose? Žinoma, šis eksperimentas nepretenduoja į visapusiškumą. Ir vis dėlto, regis, kai kurioms ambasadoms reikėtų kiek pasitempti, kad pademonstruotų deramą pagarbą valstybei, kurioje ji akredituota, šalies piliečiams ir valstybinei kalbai. O vienai ambasadai, manyčiau, derėtų iš pagrindų keisti požiūrį į šiuos reikalus.