Vos prieš kelias savaites visos partijos neslėpė susižavėjimo premjero Skvernelio žmonos nuoširdumu. Ir sugalvok tu man pačiame rinkimų kampanijos įkarštyje padėkoti premjerui pavaldžiai Lenkų rinkimų akcijos ministrei už keliuką. Dėl tokios kvailystės apie skyrybas Skvernelio šeimoje dar negirdėjome, bet džiaugsmo ašarų nesulaikė nė vienas oponentas – tokios antireklamos už jokius pinigus net iš juodųjų technologijų specialistų nenusipirksi.
Kol ministrė murgdosi asfalto istorijose, tikrąja socialinių tinklų žvaigžde netikėtai tapęs pan Valdemar pareiškė, kad būtent juodosios technologijos išplėšė iš jo rankų pergalę. Pats kalčiausias Tapinas, įsitikinęs Tomaševskis.
Ne asfaltinis Narkevičius, ne tuo pačiu asfaltu besirūpinusi Tamašunienė, net ne Jedinskis, savo rinkėjams baltarusiams, kurių artimieji gauna Lukašenkos lazdų, aiškinęs, kad „vsio zakono“, o Tapinas. Tebūnie. Tik viena smulkmena – kiek Lietuvoje gyvenančių lenkų, rusų, baltarusių domisi lietuviškais socialiniais tinklais?
Bet pripažinti, kad atėjo Uspaskich ir susigrąžino kitataučius rinkėjus, yra kur kas sudėtingiau, nei aiškinti, kad mygtukinį telefoną turinti ir lietuviškai nekalbanti kaimo bobutė skaitė elektroninę „Voldemorto“ versiją. Kaip ten bebūtų, dar vienas socialinių tinklų mūšis Tomaševskio tikrai laukia – „Voldemorto“ autoriai iš visos širdies organizuoja paramą LRA oponentui Nemenčinės vienmandatėje.
Tuo rinkiminės linksmybės socialiniuose tinkluose nesibaigia. Aštrias mintis savo feisbuko draugams ėmė reikšti socdemų flangas. Ir, žinoma, tuomet, kai po patirto fiasko pirmajame ture Paluckas sugalvojo prisitaikyti prie valstiečių taktikos ir strategijos, pavadinimu „Mušk konservatorių!”.
Ir kai tik Karbauskis davė šiam žygiui savo palaiminimą ir lazdą, tuoj partijos bičiuliai priminė realybę – pala pala, kas čia pas mus didesnis dešinysis: ar labai turtingas Landsbergis, ar labai labai turtingas Karbauskis? Vertinant deklaracijas, partijos bičiuliai teisūs...
O „feisbukinių“ nuomonių nesuvaldęs Paluckas netruko gauti atsakymą iš Karbauskio – valstiečiai rems savo koalicijos partnerius socdarbiečius ir dar kai ką. Ką čia bepridursi – turi tokių bičiulių, priešų nereikia...
Tačiau didžiausia tokio duobkasio mįslė – konservatorių partijos ekspremjeras Kubilius. Partijos Gabrielius per šią rinkimų kampaniją sumažino savo ambicijas, nuleido arogantišką toną ir jau praktiškai pasiekė harmoniją tarp savęs ir rinkėjo. Tik pliaukšt – svainis nusprendė imtis iniciatyvos ir feisbuke parašyti tai, kas konservatyvių pažiūrų rinkėjams yra daugiau nei akibrokštas. Po tokio posto nors giminystės išsižadėk!
Tiesa, šiuo atveju TS-LKD partija turi pasiteisinimą – nei tas svainis partinis, nei kas jo prašė, ir iš viso, kokia čia giminė – svainis. Tačiau nusukęs vieną žandą, Gabrielius staiga gauna per kitą. Ir ne šiaip iš nesusipratėlio, o iš partijos mohikano europarlamentaro Kubiliaus. Sutikite, nėra atgrasesnio posakio Lietuvoje už „diržų veržimąsi“, ir tas atgrasumas atsirado „prie Kubiliaus“, t.y. konservatorių.
Tad harmonizuojant rinkimų kampanijas visiems partiečiams būtų naudingiausia išbraukti iš savo leksikono posakį „veržtis diržus“. Kam erzinti rinkėjus? Ar iš paikumo? Bet paiku Kubiliaus tikrai nepavadinsi: čia ne Skvernelė ir net ne savo žmoną feisbuke ginantis Nausėda.
Po tokių ekspremjero pasvarstymų, kad naujai Vyriausybei vėl gali tekti „veržti diržus“, kyla natūralus klausimas, už ką Kubilius keršija savo partijai. Ar už partijos perdavimą anūkui? Už senelio Landsbergio privertimą būnant premjeru besąlygiškai paklusti Grybauskaitei? Gal nori pasakyti, kad buvusi jo finansų ministrė Šimonytė bus ne ką geresnė žmonėms, nei buvo jis pats? Feisbuke jis šito neparašė. Bet gal dar parašys. Palaukime.