Būtų gerai, kad referendumo iniciatyvos svarstymas sukeltų kuo mažiau susipriešinimo, nes esant sudėtingai tarptautinei situacijai, mūsų politinę bendruomenę ir visuomenę norėtųsi matyti kuo labiau susitelkusią ir vieningą. Gaila, kad VRK nesugebėjo pateikti aiškios išvados, kiek įstatymų reikalavimus atitinkančių parašų yra surinkta, todėl gali atsirasti siūlymų grąžinti komisijai surinktus parašus ir priversti tiksliai suskaičiuoti, kiek jų yra. Abejoju, ar referendumo šalininkai geranoriškai priims tokį siekį.
Ydingas Referendumo įstatymas
Pastaroji referendumo iniciatyva privertė atidžiau pažvelgti ir į Referendumo įstatymą. Viena jo nuostata skelbia, kad referendumas vis vien rengiamas, net jei Seimo sudaryta ekspertų komisija nustato, kad referendumui teikiamos nuostatos prieštarauja Konstitucijai. Išeitų, kad privalome referendumo rengimui išleisti apie 15 mln. litų net tada, kai žinom, jog referendumo rezultatas bus nulinis – net pritarus teikiamos nuostatos neįsigalios, nes prieštarauja Konstitucijai. Dėl šio Referendumo įstatymo straipsnio siūlysime Seimui kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Tobulinant referendumo įstatymą būtų tikslinga numatyti, kad dar prieš pradedant rinkti piliečių parašus reikėtų išsiaiškinti, ar teikiamos nuostatos neprieštarauja Konstitucijai. Būtų naudinga taip pat nustatyti, kad Vyriausybė privalėtų parengti ir viešai paskelbti išvadas, kokias pasekmes gali sukelti referendumui teikiamų nuostatų įgyvendinimas. Tuomet piliečiai aiškiau suvoktų, už ką jie pasirašo.
Neseniai kreipiausi į premjerą pažymėdamas, kad net ir nesant įstatyminės pareigos, vyriausybė dėl šio referendumo savo iniciatyva galėjo paskelbti jo pasekmių vertinimo išvadas, pasiūliau bent dabar jas pateikti, kai Seime vyks svarstymai dėl jo paskelbimo.
Galiojantis referendumo įstatymas lyg ir remiasi prielaida, kad jo iniciatoriai elgiasi labai atsakingai, kad parengia teisiškai nepriekaištingas formuluotes. Tačiau ar taip yra iš tikrųjų? Panagrinėkime referendumui teikiamas Konstitucijos pataisas.
Ką žada siūlomos Konstitucijos pataisos
Pirmoji siūloma priimti pataisa: „Žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei“.
Jau daug diskutuota, kad tokia nuostata uždraustų žemę įsigyti Europos Sąjungos (ES) šalių piliečiams ir dėlto prieštarautų Lietuvos stojimo į ES sutarčiai bei atitinkamam Konstituciniam aktui. Greičiausiai po Konstitucinio Teismo verdikto būtų pripažinta, kad dėl minėtų aplinkybių net priimta referendume ši nuostata nepaneigtų ES šalių piliečių teisės įsigyti žemę Lietuvoje ir tas garsiausiai skelbtas iniciatorių tikslas dėl žemės nepardavimo užsieniečiams nebūtų pasiektas.
Tačiau beveik nediskutuojamas kitas siūlomas pataisos aspektas – ją priėmus žemė nebegalėtų priklausyti juridiniams asmenims. Ir čia turima omeny ne tik žemės ūkio, bet ir komercinės paskirties žemė. Šiuo metu juridiniams asmenims yra leista žemę įsigyti (tiems, kurie daugiau nei 50 proc. pajamų gauna iš žemės ūkio veiklos – ir žemės ūkio paskirties žemę). Įsigaliojus minėtai nuostatai valstybė privalėtų visą juridiniams asmenims priklausančią žemę nedelsiant nacionalizuoti, t.y. išpirkti sumokant pagal realią rinkos vertę. Nesunku įvertinti, kad tam prireiktų ne vieno milijardo litų. Kur A. Butkevičiaus Vyriausybė jų surastų, jei niekaip negali rasti 100 mln. litų daliniam pensijų kompensavimui? Ar atsiradus tokiems žemės išpirkimo poreikiams nereikėtų ne vieneriems metams pamiršti apie pensijų, biudžetinių darbuotojų atlyginimų didinimą? Ar sukūrus tokį naują finansinį deficitą nereiktų kuriam laikui pamiršti apie euro įvedimo galimybę? Deja, referendumo iniciatoriai šias aplinkybes nutyli.
Antra teikiama Konstitucijos pataisa: „Valstybinės ir bendruomeninės reikšmės gamtos išteklių išgavimo ir naudojimo klausimai sprendžiami tik referendumu“.
Ši nuostata greičiausiai atsirado po sukeltos „antiskalūninės“ isterijos. Referendumo iniciatoriams buvo naudinga parašų rinkimui pasitelkti prieš skalūnų gavybą nusiteikusias bendruomenes. Tačiau siūlomoje Konstitucijos pataisoje įrašyti ne skalūnai, o bendresnis – visų gamtos išteklių pavadinimas ir tuomet tai apima ir dolomitus, ir žvyrą, ir smėlį, ir visas kitas naudingąsias iškasenas. Priėmus teikiamą nuostatą vietos bendruomenei tereiktų pasakyti, kad koks nors norimas pradėti eksploatuoti žvyro karjeras yra „bendruomeniškai reikšmingas“ ir norint pradėti jį eksploatuoti būtų privaloma surengti visos šalies referendumą. Abejotina, ar toks referendumas sukeltų piliečių susidomėjimą ir greičiausiai neįvyktų, o net jei įvyktų, tai jo kaštus – keliolika milijonų litų logiška būtų pateikti apmokėti ketinantiems karjerą eksploatuoti subjektams. Tai žinant, manau, net neatsirastų nė vieno naujų gamtos išteklių telkinių eksploatavimo iniciatoriaus. Tokiu būdu Lietuvoje naujų naudingųjų iškasenų telkinių naudojimas iš esmės būtų sustabdytas.
Trečia ir ketvirta pataisos: referendumui rengti reikalingų parašų skaičiaus sumažinimas iki 100 tūkst. ir galimumas referendumu priimtas nuostatas keisti tik referendumu.
Priėmus šias nuostatas Lietuvai grėstų tapti nesibaigiančio referendumų srauto valstybe. Žinant mūsų geopolitinę padėtį, įtakos galimybes mūsų piliečių nuomonei iš ne pačius draugiškiausius jausmus mums puoselėjančių kaimyninių valstybių ar nemažus pinigus žiniasklaidai galinčių nukreipti interesų grupių, toks būvis būtų gana pavojingas ir gana brangiai kainuojantis. Juk tokios valstybės kaip Vokietija, net neturėdamos minėtų įtakų grėsmės savo Konstitucijose nenumato referendumo galimybės, tačiau dėl to nelaikomos mažiau demokratinėmis. Mūsų Konstitucija dabar įtvirtintas 300 tūkst. parašų reikalavimas gana racionalus: jis leidžia inicijuoti referendumą, kai didelė dalis visuomenės suvokia, kad klausimas yra ypač svarbus, ir kartu apsaugo nuo dirbtinai inicijuojamų, ypač – prieš rinkimus, populistinių referendumų, kuriuos paprastai inicijuoja atskiros politinės grupuotės ar mums norinčios pakenkti struktūros.
Todėl neatsitiktinai Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų partija priėmė kreipimąsi, kviesdama nedalyvauti šiame iš esmės tik žalingas pasekmes sukelsiančiame referendume. O piliečių susirūpinimą dėl žemės išpardavimo galima ir be jokių referendumų efektyviai išspręsti nustačius atitinkamus reikalavimus žemės pirkėjams „saugiklių“ įstatyme. Jei bus reikalaujama sėslumo cenzo, lietuvių kalbos mokėjimo, žemės ūkio srities išsilavinimo ar patirties turėjimo, kažin kiek atsiras užsieniečių, sugebančių tokį „filtrą“ įveikti? Tik čia galima „perlenkti lazdą“ į kitą pusę – galima sudaryti tokias sąlygas, kad žmogui žemę bus beveik neįmanoma parduoti. Tad turime ieškoti protingo balanso tarp norinčiųjų žemę parduoti ir nuogąstaujančių dėl užsieniečių antplūdžio piliečių interesų, o peršamas referendumas, deja, nei kiek nepadėtų išspręsti šios problemos.