Labai retai yra kalbama apie užsienio investicijų rizikas, kurias galima palyginti su vakcinacija – tikimasi užkirsti kelią ligai, bet kartais gali sukelti pašalinių komplikacijų.
Viena tokių „komplikacijų“ Lietuvai jau kainavo nemažai. Buvusių ministrų Dainiaus Kreivio ir Gintaro Steponavičiaus su pasididžiavimu į Lietuvą atvestos „IBM investicijos“ jau kainavo 6 milijonus litų ir dar kainuos 18,9 milijonus, nes teks atsiskaityti su nemokios kompanijos kreditoriais.
Ministrai, priklausę didžiųjų reformatorių kompanijai, įsirašė į šalies istoriją ne tik per korumpuotus sandorius ūkio ministerijoje ir antikonstitucinę švietimo reformą, bet ir kaip vieno žalingiausių „investicinio“ projekto autoriai.
Turbūt kokį vakarą susėdo du itin aukštos religinės moralės dešinieji (vienas priklausantis Opus Dei, o kitas – „Naujojo židinio“ rateliui) ir pagalvojo: kaip čia būtų galima sujungti verslą su mokslu į vieną darinį ir taip priversti ūkio pinigus tarnauti mokslui. Čia IBM pasirodė kaip paprasta, bet geniali išeitis.
Kai mokslo ateitimi pradeda rūpintis žmonės nelabai ką apie mokslą išmanantys, tai jie ir pradeda veikti ne nuo to galo. Vietoj to, kad būtų įsitikinę, ar bus sugebančių, aukščiausios kvalifikacijos iniciatyvių mokslininkų komanda, galinti įgyvendinti milijoninius projektus, politikai ėmėsi viešinti investicijų naudą ir skelbti, kad Lietuvos valstybės ir IBM bendradarbiavimas skatins pasaulio rinkoje paklausių šiuolaikinių technologijų plėtrą nanotechnologijų, sveikatos apsaugos ir intelektinės nuosavybės valdymo srityse. Sutarčiai įgyvendinti buvo įkurtas Lietuvos tyrimų centras (LTC).
Tuometinis premjeras Andrius Kubilius netgi paskelbė, kad „ši sutartis yra didžiulė sėkmė Lietuvai. Galiu pasakyti, kad mūsų mokslinių tyrimų komanda su šios sutarties pasirašymu įsiveržė į pasaulio tyrimų lygą. Naudodamas krepšinio analogiją galiu pasakyti, kad tai tas pats, kas su savo komanda patekti į NBA“.
Milijonines sumas buvo numatyta investuoti į mokslinius projektus centrui, kurio tinklalapyje www.ltcentras.eu yra tik vienas sakinys ir bendras kontaktas. Lietuvos tyrimų centre iš viso dirbo 3 darbuotojai, iš kurių vienam – vadovui Ryčiui Andriuškevičiui – buvo mokamas vienas didžiausių valstybei priklausančių organizacijų vadovų atlyginimų.
Per visą LTC veiklą komercializuotas tik vienas patentas. 2013 m. birželio mėn. LTC pasiskelbė esąs nemokus. Pagal pasirašytą sutartį – visą atsakomybę ir atsiskaitymus su kreditoriais prisiima Lietuvos valstybė.
Kaip atsitiko, kad patyrę politikai pasirašė sutartį net nepasirūpinę apsauginiais mechanizmais, kad Lietuva nenukentėtų nesėkmės atveju. Sunku patikėti, kad tokio rango Lietuvos atstovai nieko neišmanė apie galimas tokios neatsakingos sutarties pasekmes, kad patikėdami milijoninių sumų reikalausiančius projektus vos kelių žmonių komandai negalėjo bent teoriškai numatyti galimos nesėkmės ir kad už to neslypėjo korupciniai susitarimai.
Jeigu tie beveik 25 milijonai litų išplaukiantys iš Lietuvos biudžeto būtų investuoti į jau egzistuojančius tyrimų centrus, ko gero, jau dabar galėtumėm pasidžiaugti mūsų mokslininkų darbais.
IBM korporacija išlips iš balos sausa. LTC paskelbė bankrotą ir nustojo egzistuoti. Vienintelis įsipareigojęs partneris esame mes – Lietuvos piliečiai.
Konservatoriai ir liberalai šiandien Lietuvoje yra nepralenkiami patyčių politikos specialistai. Į kiekvieną jiems pateiktą argumentą jie atsako pašaipomis. To jie labai gerai išmoko per savo ketverius valdymo metus, kai nepaisydami piliečių prašymų ir nuomonės kandžiai juokdamiesi darė savo „reformas“. Bet gal atėjo laikas surimtėti ir prisiimti atsakomybę už padarytą valstybei žalą.
Ar išdrįs tai padaryti D. Kreivys ir G. Steponavičius? Žodis justicijai.