Nėra tokios srities užsienio ar vidaus politikoje, kur prezidentas neturi įgaliojimų. Pagal Konstituciją Prezidentas turi dvigubą statusą: jis yra ir vykdomosios valdžios (aukščiausiasis) pareigūnas, ir valstybės vadovas. Dauguma Prezidento funkcijų Konstitucijoje siejama su valstybės vadovo statusu: vyriausiojo valstybės ginkluotųjų pajėgų vado pareigybė; valstybės atstovavimas tarptautiniuose santykiuose; parlamento rinkimų skelbimas, jo sušaukimas ir net „paleidimo“ galimybė; įstatymų leidybos iniciatyvos teisė, jų skelbimas ir vetavimas ir kt. Ypatingai svarbūs Prezidento įgaliojimai, susiję su Vyriausybės sudėties tvirtinimu ir ministrų skyrimu, kurie formuoja valstybės politiką skirtingose srityse; bei su teisėjų (įskaitant ir Konstitucinio Teismo teisėjų) skyrimu, kurie praktikoje taiko minėtus įstatymus, garantuoja jų įgyvendinimą ir užtikrina konstitucinių vertybių apsaugą.
Pamenate Prezidentę Grybauskaitę? Nors valdė specialiųjų tyrimų institucijų pagalba – netinkamais metodais – bet galių turėjo tiek, kad net egzaminavo ministrų anglų kalbos žinias, nepaklusnius pareigūnus nedelsiant kviesdavosi „ant kilimėlio“ ir viešai girdavosi, kaip atėję valstybės politikai dreba jos kabinete. Politikos užkulisiuose veikdavo taip, kad nepageidaujamas įstatymo projektas nebūdavo priimtas.
Dabar šalį valdo kitas Prezidentas. Turi teisių ir galių, bet jomis nesinaudoja. Pats dar 2023-iųjų viduryje paskiria Švietimo ministrą, kuris nežino, kiek yra lyčių, ir toliau jį toleruoja. Lygiai kaip ir užsienio reikalų ministrą, kuris ne tik nuolat daro klaidas užsienio politikoje, bet dar ir tą patį Prezidentą nuolat tariamai žemina. (Tas Jųjų konfliktas, akivaizdu, kilęs iš asmeniškumų, bet abiem toks patogus nuolat išliekant viešojoje erdvėje; valstybės interesai šioje valstybėje mažai kam rūpi). Prezidentas patogiai kaltina visą Vyriausybę už valdymo klaidas, nors Lietuvos Konstitucija aiški : vykdomąja valdžia vyriausybė dalijasi su Prezidentu.
Pykstate, kad aukštos bankų palūkanos? Visą Lietuvos banko valdybą skiria Lietuvos Prezidentas, o valdybos pirmininką jis teikia skirti Seimui.
Negalite atleisti už netvarką energetikos ūkyje – ESO 160 milijonų, elektros „algoritmų“ kainas ar kaitaliojamas taisykles ir kainas, investavus į saulės jėgainę – Valstybinės energetikos reguliavimo tarnybos narius ir pirmininką teikia Seimui Prezidentas!
Šį sąrašą galėčiau ilgokai tęsti.
Pabaigai paskutinis pavyzdys, kaip turint galią galima apsimesti, kad atsakingi kiti. Naivūs ir nežinantys patikės. Prezidentas gali nedelsiant pasirašyti dekretą, atšaukiantį teikimą Seimui ratifikuoti Stambulo konvenciją, bet, lyg besisukant senai vinilinei plokštelei, kartoja – „viskas Seimo rankose“.
Šios kadencijos MOTO. Vertybes pravartu viešai deklaruoti: jos tik tam ir yra, kad apie jas viešai būtų kalbama, tačiau jų ginti nebūtina. Juk svarbiausia – viešieji ryšiai ir visų simpatijos. Geriau apsimesti, kad ne nuo Prezidento priklauso. Tam, beje, ir Šimonytė būtina: kad atsakytų už visas Lietuvos klaidas. Juk tokios mažos Prezidento galios…