Žinoma, ilgų pacientų eilių problema neatsirado vakar ir ji negali būti išspręsta per šiandieną. Sveikatos apsaugos ministerija dar šioje kadencijoje ėmėsi tam tikrų priemonių šiam iššūkiui valdyti: dalį šeimos gydytojams tekusių funkcijų įgalino atlikti slaugytojus, padidino finansavimą didžiausių pacientų eilių sulaukiančioms paslaugoms, atvėrinėja duomenis apie eiles sveikatos priežiūros įstaigose.
Ministerijos sprendimai duoda šiokių tokių rezultatų. Pernai pasiektas rekordinis šeimos gydytojų suteiktų konsultacijų skaičius – apie 30 milijonų. Žinoma, eilės pas šeimos gydytojus išlieka problema, bet ne tokia opia, kaip eilės pas gydytojus specialistus. Norint patekti pas pastaruosius – situacija gerokai įtemptesnė.
Padėtis kai kuriose įstaigose yra tokia prasta, kad atsirado net toks išmislas kaip „eilė į eilę“ – išankstinė eilė talonams gauti. Tai praktiškai reiškia, kad pas kai kuriuos specialistus, pavyzdžiui, kardiologus ar dermatologus, kelis mėnesius laukiama eilėje talonėliui gauti, ir tuomet, jei jį gauti pavyksta, ta konsultacija paskiriama dar už kelių mėnesių ar net pusės metų. Taip realus paslaugos laukimo laikas išsitęsia iki pusmečio ir ilgiau.
Todėl akivaizdu, kad esami sprendimo būdai nėra pakankami ilgų eilių iššūkiui suvaldyti.
Norint kuo efektyviau panaudoti ribotą išteklių – gydytojų laiką, – būtina skaidri, atvira, patogi ir skaitmenizuota registracijos sistema.
Teoriškai, skaitmenizuotą registracijos sistemą jau turime e.sveikatos forma, bet praktiškai joje gyventojams prieinami tik 60 procentų šioje sistemoje cirkuliuojančių „talonėlių“. Pridėjus faktą, kad trečdalis sveikatos priežiūros įstaigų net nėra prisijungusios prie elektroninės registravimo sistemos, gauname situaciją, kai skaidriai ir atvirai pacientams prieinamų registracijos laikų dalis sudaro tik 32 procentus valstybės lėšomis apmokamų vizitų.
Dalies sveikatos priežiūros įstaigų pasyvumas jungiantis prie skaitmeninės registracijos valdymo sistemos kelia susirūpinimą bei klausimų dėl šių įstaigų nuoširdaus pasiryžimo padaryti paslaugas prieinamas kuo didesniam skaičiui gyventojų.
Ir tai nėra tik mažesnių regionų problema – Panevėžyje, Alytuje, Utenoje veikia viešosios sveikatos priežiūros įstaigos, kuriose mažiau nei penktadalis vizitų registruojama sistemoje. Kai kurių rajonų poliklinikos per šią sistemą išvis registruoja mažiau nei 5 procentus konsultacijų laikų, tad teoriškai yra sistemos dalis, bet praktiškai – vargiai.
Tad pirmasis žingsnis yra surasti būdų, kaip paskatinti to dar nepadariusias sveikatos priežiūros įstaigas prisijungti prie viešos registracijos sistemos, o tai padariusias – naudotis ja visu pajėgumu ir atverti kuo daugiau „talonėlių“ gyventojams.
Tuomet galima tobulinti ir pačią sistemą, padarant ją aiškesnę ir draugiškesnę gyventojams. Lengviau randami talonai, galimybė „prenumeruoti“ pranešimus apie atsiradusius laisvus vizito laikus, galiausiai, algoritmų ar net dirbtinio intelekto sprendimų įdarbinimas padedant kiekvienam pacientui rasti jam tinkamiausią ir greičiausią įmanomą paslaugą.
Galiausiai, plačiai naudojama registracijos sistema leistų ne tik efektyviau organizuoti registravimosi pas gydytojus iššūkius, tačiau ir realiu laiku matyti eilių situaciją kiekvienoje įstaigoje.
Tai įgalintų atsakingas institucijas taikliai rinkti duomenis, kurie padėtų nustatyti efektyvumo nuotėkius, palyginti greitai ir lėtai pacientus aptarnaujančias įstaigas ir iš jų pamokų suformuoti gerąsias praktikas, sprendžiant kitus ilgų pacientų eilių problemos aspektus.
Eilės Lietuvos poliklinikose ir ligoninėse tikrai gali būti dar trumpesnės ir tai yra įmanoma patobulinus pacientų registracijos sistemą. Tai įrankis, kurį pasitelkus ne tik galima efektyviau paskirstyti pacientų srautus gydytojams, tačiau ir informacijos lobynas, kuris leistų geriau suprasti, ką teisingai daro gerai dirbančios įstaigos ir ko galima iš jų pasimokyti.
Taip pat pacientų eiles stipriai prailgina pertekliniai siuntimų pas gydytoją specialistą reikalavimai. Jei žmogus serga lėtine liga ir pas specialistą turi lankytis periodiškai, jam vis vien kaskart reikia gauti siuntimą. Įstatyme ir šiandien numatyta, kad ilgalaikiam paciento stebėjimui siuntimo iš šeimos gydytojo nereikia, tačiau praktikoje ši nuostata kol kas neveikia. Reikalingas e. sveikatos patobulinimas, kad sistemoje matytųsi, jog pacientui paskirtas ilgalaikis stebėjimas. Ministerija žada, kad toks žymėjimas bus ir įstatymo norma veiks praktikoje. Toks sprendimas neabejotinai galėtų sutrumpinti eiles.
Galiausiai, sveikatos priežiūros įstaigų vadybos įpročius galima pakeisti finansinėmis priemonėmis. Neatveri duomenų, nerodai konsultacijų laikų gyventojams e. sveikatoje – gauni mažiau pinigų.
Kalbant apie stacionarinį gydymą ir vietas ligoninėse – dar daugiau neaiškumo ir pilkųjų zonų. Skaidri ir atvira stacionaro lovų užimtumo sistema padėtų pamatyti realią situaciją. Iš žmonių dažnai girdžiu nusiskundimų, kad tenka nepakeliamai ilgai laukti planinių operacijų ir (ar) reikalingo stacionarinio gydymo. Kita vertus, iš pacientų taip pat tenka girdėti, kad ligoninių skyriai – pustuščiai. O kokia yra tikroji situacija, pasakyti mes negalime, nes neturime duomenų. Nėra tokios sistemos, kur realiu laiku galėtume pamatyti stacionaro lovų užimtumą.
Konkretūs vadybiniai, finansiniai ir įpročių keitimo sprendimai egzistuoja, tačiau reikia daugiau ryžtingumo juos įgyvendinant.