Stebint Seime balsavusiuosius pagal Vyriausybės vadų komandą matėsi, kaip daugelis Seimo narių nesuvokia 17 milijardų litų mastelio ir į kokią finansinę balą ketinama įstumti mažą neturtingą Lietuvą. Taip pat negalvota apie naują politinės nesantaikos židinį, kai po keleto metų atsikvošėjus, neišvengiamai prasidės kaltųjų paieškos politinėse ir teisinėse bylose, nes naujieji politikai nenorės prisiimti atsakomybės už buvusiųjų padarytą žalą. Tad nurimus partinių balsavimų aistroms, vertėtų Seimo nariams atsakingai apmąstyti gręsiančią finansinę naštą ir dar vieną bėdą praskolinamai valstybei.
VAE naudinga ne Lietuvai, o reaktoriaus pardavėjui
Nepriklausomi ekspertai konkrečiais skaičiais įrodė, jog sumanytoji VAE nepajėgs pagaminti konkurencingos elektros energijos. Arba gyventojams teks už ją brangiau mokėti, arba toks atominis reaktorius stovės be darbo, kaip dabar menkai apkrauta nekonkurencinga Elektrėnų elektrinė. Jei iš tokios elektrinės galima būtų tikėtis ekonominės grąžos, prie jos statytojų jau seniai rikiuotųsi daugybė privačių investuotojų, kurie prie stambių pelningų energetinių projektų spiečiasi kaip bitės prie medaus. Tačiau per 5 metus VAE nesusidomėjo nei vienas privataus investuotojas, kuris išdrįstų prisiimti nors pusę finansinės rizikos.
Visai kitaip atrodytų, jei garsi Japonijos korporacija „Hitachi“ pati taptų investuotoja – tokią jos investiciją galėtume visokeriopai remti be žalos Lietuvai. Bet šiame nepelningame projekte ji yra tik atominio reaktoriaus pelninga pardavėja, kurią dosni šalies valdžia dar ketina pamaloninti koncesijos teise su abejotinomis privilegijomis ir net akcijų paketu. Beje, ši korporacija neketina prisiimti ir atsakomybės už koncesijos sutarties vykdymą. „Hitachi“ veiks ne savo vardu, bet per naujai įsteigtą atskirą juridinį vienetą, už kurį ji savo turtu, kaip įprasta normaliose sandoriuose, net neatsakys.
Nesąžiningas sandoris nedaro garbės valstybei
Šalies Vyriausybė veržiasi bet kokia kaina nupirkti astronominės vertės reaktorių. Iš neatsakingai besielgiančios mūsų valdžios šaiposi pasaulio investuotojai, matydami, kaip ją “mausto” pardavėjas, pervadintas į investuotoją. Jis išsireikalauja iš mūsų Vyriausybės išankstinio milijardinio įsipareigojimo, taip pat pažado šiame objekte netaikyti šalies Konstitucijos ir net teisės neteikti žiniasklaidai įprastos informacijos apie išlaidas ir kainas, lyg gyventume kur nors Afrikoje.
Lietuvai būtų geriau, jei Energetikos ministras viešai nejuokintų pasaulio, kaip už 17 milijardų litų ketinama sukurti vos 6 tūkstančius darbo vietų, kai už tokius milžiniškus pinigus lengvai galima būtų įdarbinti beveik visus šalies bedarbius, kurių jau turime virš 230 tūkstančių. Šio atominio reaktoriaus statyba atneš darbo deja ne Lietuvos, bet Japonijos rinkai.
Tačiau dėl visa to nederėtų kaltinti „Hitachi“ – kaip ir kiekviena korporacija ji siekia pelno ir džiaugiasi rasdama palankų pirkėją. Kaltė tenka politikams, kurie noriai ignoruoja šalies interesus.
Dar norisi tikėti, jog VAE statyba netaps valstybės lygiu organizuota milijardine korupcija. Tačiau valdančiųjų politikų panaudoti „teisėsauginiai“ metodai Darbo partijos frakcijos ir kitų Seimo narių nuomonei paveikti, prasilenkia su teisinės valstybės su nepriklausomais teismais ir nepolitizuotomis saugumo tarnybomis principais.
VAE pasitarnautų Rusijos energetinei sistemai
Lietuvos energetinei nepriklausomybei ir šalies tinklų sujungimui su Europos energetine sistema reikalingas ne galingas atominis reaktorius, kuris (kaip savo rinkiminiuose priesakuose dėstė valdančioji TS-LKD) įklampintų Lietuvą į dar didesnę priklausomybę nuo Rusijos energetinės monopolijos, bet elektros tinklų jungtys, kurios be kita ko palaikytų žemesnę elektros energijos kainą.
Jei dabartinė Vyriausybė planuotų Lietuvos elektros tinklų sinchronizavimą su kontinentinės Europos sistema, ji elektros srovės keitiklį projektuotų pasienyje su Rusijos kontroliuojama energetine sistema, iš kurios turėtume trauktis. Bet srovės keitiklį ji ketina statyti ne prie Rusijos, o Lenkijos sienos (Alytuje), dar labiau pririšdama Lietuvą prie Rusijos. Lietuvos energetinei nepriklausomybei ypač svarbi elektros jungtis su Vakarų Europa per Lenkiją, bet dėl jos Energetikos ministerija demonstruoja absoliutų neveikimą. Per neseniai Seime vykusią konferenciją šalies energetikai prisipažino, jog šis projektas visiškai nejuda.
Seimo nariams derėtų susimąstyti ir apie apgaulingą reklaminę retoriką, esą Lietuvos energetinę nepriklausomybę išgelbės tik atominė elektrinė ir tik „Hitachi“ pasiūlytas galingas reaktorius, kurį Tėvynės Sąjungos lyderiai dar neseniai taip aršiai kritikavo. Tikrovėje Lietuvos vartotojams daug efektyviau pasitarnautų vietiniai energetinių pajėgumų generavimo šaltiniai ir alternatyvūs pelningi projektai.
Didžiausi Ignalinos elektrinės beprasmiško uždarymo šalininkai dabar tampa naujos atominės elektrinės statybos vedliais. Tie patys politikai dar neseniai skelbė, kaip Lietuvai pasitarnaus saugumo programas įvykdžiusios IAE uždarymas. Dabar jie ketina „gelbėti“ Lietuvą statydami nepalyginamai brangesnį atominį reaktorių, kuris, deja, dirbtų nuostolingai.
17 milijardų nuostolinga investicija - kilpa ant valstybės kaklo
Kiekvienoje šalyje mokesčių mokėtojai neišvengia išlaidų dėl abejotinų politinių ambicijų. Bet net JAV Vyriausybė, disponuojanti 400 kartų didesniu iždu nei Lietuva, negalėtų sau leisti ambicijos statyti nuostolingai vertinamą atominę elektrinę. Nesunku nuspėti, kokios ten kiltų riaušės, jei atominis reaktorius kainuotų vienų metų valstybės biudžetą - 3700 milijardus dolerių. Tačiau Lietuvoje politikai gali viską - per trumpą laiką prisiskolinti dviejų metų valstybės biudžetą ir dar už vieną – statyti nuostolingą atominį reaktorių, pateikiant jį kaip tariamą Lietuvos nepriklausomybės garantą.
Tokios nepamatuotos politinės ambicijos gali kilti tik skurdžioje demokratijos ir pilietinio reiklumo stokojančioje valstybėje. Deja, dėl silpnos demokratijos daugiausia ir skursta mūsų valstybė. Jos politinė valdžia gali sau leisti, pavyzdžiui, keturis metus neindeksuoti dėl infliacijos penktadaliu nuvertėjusių algų ir pensijų ir taip žlugdyti šalies ekonomiką bei žmonių gyvenimą arba, panorėjusi, už visų metų valstybės pajamas statyti politinį paminklą.
Jei Seimo daugumai užteks politinės valios ir atsakomybės suvokimo, galbūt dar bus leista patiems gyventojams, kurių dauguma savo išprusimu niekuo nenusileidžia Seimo nariams, pareikšti savo nuomonę dėl šios amžiaus statybos referendume per Seimo rinkimus.