Užsitęsęs Lietuvos ambasadoriaus Lenkijoje detektyvas atskleidžia teisines spragas, kurios tampa kritiškai svarbios, kai Prezidentas ir užsienio reikalų ministras chroniškai nesutaria. Pabandžiau nuėmęs aistrą sudėlioti teisinius ir politologinius aspektus.

Teisinė analizė. Ambasadorius atrenkame pagal papročius, o ne pagal įstatymus


Ambasadorių skyrimo tvarka de facto yra tokia: užsienio reikalų ministras atrenka kandidatus ir aptaria juos su Ministru Pirmininku ir Prezidentu. Jeigu dėl kandidato sutariama, kandidatūra pateikiama svarstyti Seimo Užsienio reikalų komitetui (URK). Jeigu ir čia uždegama žalia šviesa, kreipiamasi dėl agremano (konkrečios valstybės, į kurią siunčiamas ambasadorius, sutikimo), priimamas Vyriausybės nutarimas ir Prezidentas pasirašo dekretą, kuriuo ambasadorius tampa Lietuvos atstovybės šalyje X vadovu. Tai – paprotinė teisė.

Problema, dėl kurios mes ilgai neturėjome ambasadoriaus prie Europos Sąjungos (ES) ir dabar murkdomės dėl ambasadoriaus Lenkijoje, yra ta, kad ši paprotinė teisė ne visiškai atspindėta mūsų teisės aktuose. Kaip tai? Ogi taip. Trumpai peržvelkime teisės aktų hierarchiją.

Pagrindinis Lietuvos įstatymas, Konstitucija, nustato, kad „Respublikos Prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką bei Vyriausybės teikimu skiria ir atšaukia Lietuvos Respublikos diplomatinius atstovus užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų“ (84 straipsnis). Taigi Vyriausybė pateikia Prezidentui diplomatinių atstovų (ambasadorių) kandidatūras, ir Prezidentas skiria ambasadorius.

Lietuvos Respublikos Diplomatinės tarnybos įstatymas skelbia: „Iš anksto kandidatūrą apsvarsčius Seimo Užsienio reikalų komitete, diplomatinį atstovą užsienio valstybėje, gavus tos užsienio valstybės sutikimą priimti (agremaną), Vyriausybės teikimu skiria Respublikos Prezidentas dekretu, kurį taip pat pasirašo Ministras Pirmininkas“ (49 straipsnis). Taigi įstatymu nustatyta, kad prieš Vyriausybei pateikiant kandidatūras Prezidentui, jos turi būti patvirtintos URK.

Tą patį sako ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas: Vyriausybė „kartu su Respublikos Prezidentu vykdo užsienio politiką; atsižvelgdama į Seimo Užsienio reikalų komiteto rekomendacijas, teikia Respublikos Prezidentui siūlymus dėl Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovų užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų skyrimo bei atšaukimo“ (22 straipsnis). Taigi viskas dera – URK pritarus ambasadorių kandidatūroms, Vyriausybė teikia jas Prezidentui ir Prezidentas skiria ambasadorius.

Bet kaip kandidatūros atsiranda Seimo Užsienio reikalų komitete? Deja, čia prasideda paprotinė teisė. Tai nenustatyta jokiame įstatyme. Štai kur turėtų koncentruotis Prezidentūra, Užsienio reikalų ministerija, Vyriausybė ir URK, jeigu nuoširdžiai norime greitos ir veiksmingos geriausių ambasadorių skyrimo procedūros! Ypač tais nelaimingais Lietuvos istorijai metais, kai Prezidentas nesutaria su užsienio reikalų ministru ir Vyriausybe.

Nors tai ir nesunorminta jokiu įstatymu, ambasadorių kandidatūrų pateikimą URK mistiniu paprotiniu būdu prisiima užsienio reikalų ministras savo paties (užsienio reikalų ministro) 2023 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. V-269. Šis įsakymas skelbia: „Ministerijos kancleris kandidatų į diplomatinius atstovus sąrašą ir dokumentus pateikia užsienio reikalų ministrui (toliau – ministras). Ministras iš pateikto kandidatų į diplomatinius atstovus sąrašo atrenka kandidatus į konkrečias diplomatinių atstovų pareigybes paprastai ne vėliau kaip iki einamųjų metų spalio 15 dienos. Kandidatams atrinkti ministras pasitelkia viceministrus ir ministerijos kanclerį.“ O toliau darosi įdomu: „Ministras paprastai iki einamųjų metų gruodžio 1 d. diplomatinio (-ių) atstovo (-ų) kandidatūrą (-as) apsvarsto su Respublikos Prezidentu ir Ministru Pirmininku. Apsvarsčius diplomatinio atstovo kandidatūrą ir nustačius valstybę (-es) ir tarptautinę (-es) organizaciją (-as), kuriai (-ioms) jį siūloma paskirti, diplomatinio atstovo kandidatūra teikiama svarstyti Lietuvos Respublikos Seimo Užsienio reikalų komitetui.“

Taigi... arba Prezidentas (ir Vyriausybė = Ministras Pirmininkas) jokiame įstatyme nenumatyta tvarka dukart dalyvauja kandidatų į ambasadorius atrankoje (ir prieš pateikiant kandidatūras Seimo Užsienio reikalų komitetui, ir komitetui jau pritarus kandidatūroms), arba Užsienio reikalų ministro įsakymas Nr. V-269 neatitinka nei Diplomatinės tarnybos įstatymo, nei Vyriausybės įstatymo!

Greičiausiai paprotine teise užsižaidę teisės aktų kūrėjai tiesiog pražiūrėjo spragą ir niekur neįrašė, kaip ambasadorių kandidatūros atkeliauja iki Seimo URK. Šią teisinę spragą turime ištaisyti, kad išvengtume akligatvių bet kada stojus tamsiesiems amžiams, kai Prezidentas ir užsienio reikalų ministras su Vyriausybe žaidžia ne komandinį krepšinį, bet žiūri tik savo statistikos ir dar bando sugadinti komandos draugų statistiką.

Politologinė analizė. Prezidentūros nuostoliai laužant ietis atrodo mažesni


Prezidentūrai ir Užsienio reikalų ministerijai viešai svaidantis kaltinimais dėl neišlaikytų procedūrų, jokių procedūrų neturėjimo, nepamatuotų ambicijų ir klanų įtraukimo, akivaizdu, kad ginče dėl Lietuvos ambasadoriaus Lenkijoje pralaimi abi pusės. O skandalui tapus viešam, pralaimi Lietuva – jos įvaizdis, jos užsienio politikos solidumas, viešumoje minimų kandidatų reputacija ir motyvacija. Todėl būtų išmintinga užkasti karo kirvius, susikišti skeletus atgal į spintas ir tiesiog sutarti dėl puikiausios įmanomos kandidatūros.

Užsienio reikalų komitetas, kuris, kaip jau buvo paminėta, turi svarbų vaidmenį tvirtinant ambasadorių kandidatūras, pastarosiomis savaitėmis ėmėsi griežtos lyderystės ir uždėjo ranką ant pulso, kad iššūkis būtų išspręstas kuo greičiau. Prezidentūrai ir Užsienio reikalų ministerijai davėme aiškų terminą – sausio pabaiga. Būtų gerai, kad nebešvaistytume energijos kaltųjų paieškai, o tiesiog surastume tinkamiausią kandidatą ar kandidatę.

Tie, kurie viešai svaidosi kaltinimais, esą Prezidentas netvirtina kandidatų, kuriuos Užsienio reikalų ministerija laiko idealiais, o Užsienio reikalų ministerijos ambasadorių atrankos arba nevyksta, arba yra politizuotos ir neskaidrios, turėtų dar kartą pasiskaityti, kas parašyta juodu ant balto.

Dar kartą priminsiu, kad jau paminėtame Užsienio reikalų ministro įsakyme Nr. V-269 nurodyta, jog užsienio reikalų ministras su Ministru Pirmininku ir Prezidentu ne tik apsvarsto atrinktas ambasadorių kandidatūras, bet ir nustato valstybę, kuriai jį siūloma paskirti. Tad Prezidentas teisus, išreikšdamas nuomonę, kad atrinktas vienas ar kitas kandidatas galbūt geriau pasitarnautų Lietuvai kitoje sostinėje, nei numatė Užsienio reikalų ministerija. Jokiame teisės akte nenumatyta prievolė Prezidentui privalomai patvirtinti ir atrinktus kandidatus, ir numatomas jų paskyrimo valstybes.

Terminai, kurie yra puikiai protingai sudėlioti Užsienio reikalų ministro įsakyme Nr. V-269, niekaip neįpareigoja Prezidento nei Ministro Pirmininko, kadangi yra nustatyti ne to lygio teisės akte. Juos būtina pakelti į įstatymo lygį, ką aš bandžiau padaryti, kilus skandalui dėl Lietuvos diplomatinio atstovo prie ES. Tuomet Seimas mano iniciatyvą atmetė, tačiau, ko gero, teks sugrįžti prie minties Diplomatinės tarnybos įstatyme numatyti terminus, per kiek laiko turi būti paskirti ambasadoriai.

Galiausiai, sveikinu užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio pastangas depolitizuoti ambasadorių skyrimą ir nustatyti griežtus diplomatinės karjeros patirties reikalavimus kandidatams, tačiau manau, kad procesas galėtų būti dar labiau depolitizuotas. Ką turiu omenyje? Ankstesnėje ambasadorių skyrimo tvarkoje buvo numatyta: „Prieš skiriant diplomatinį atstovą, jo kandidatūra yra svarstoma Atestacinėje komisijoje“ (Užsienio reikalų ministro 1999 m. gruodžio 29 d. įsakymas Nr. 158). Ne kartą šiame straipsnyje aptartame dabar galiojančiame Užsienio reikalų ministro įsakyme Nr. V-269 Atestacinė komisija, kurią sudaro diplomatai, o ne ministro politinio pasitikėjimo kolegos, pašalinta iš ambasadorių atrankos procedūrų. Viską lemia ministras, jo viceministrai ir ministerijos kancleris (irgi politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojas). Taigi procedūroje nedalyvauja Užsienio reikalų ministerijos diplomatai, kurie nedirba ministro komandoje.

Taigi kol kas atrodo, kad abiejų pralaiminčių komandų žaidime labiau pralaimi Užsienio reikalų ministerija. Nekalbant jau apie tai, kad Prezidentas galiausiai gali pareikšti nepasitikėjimą užsienio reikalų ministru, kaip tai yra padariusi Dalia Grybauskaitė, „nuėmusi“ užsienio reikalų ministrą Vygaudą Ušacką.

Manyčiau, kad tokioje kenksmingoje aplinkoje abi pusės turėtų norėti kuo greičiau sugrįžti prie komandinio žaidimo. Bet Užsienio reikalų ministerija turėtų norėti labiau. O jeigu sausio pabaigoje turėsime ne tik sutartą ambasadoriaus Lenkijoje kandidatūrą, bet ir patobulintus ambasadorių atrankos teisės aktus, laimėtojai būsime visi.