Pirmiausia mėgina uždengti savo pačių 2008–2012 m. Vyriausybės neveiksnumą Astravo AE klausimu. Bet kuris sveiko proto žmogus supranta, jog sustabdyti statybas ar bent ženkliau paveikti statybos vietos pasirinkimą buvo galima tik pačioje AE statybų pradžioje t. y. 2008–2010, gal dar 2011 m., o ne tuo metu, kai elektrinė beveik pastatyta.
Tačiau tuometinė A. Kubiliaus Vyriausybė ne tik nieko nedarė, bet, ko gero, ir pati buvo paskendusi iliuzijose, jog Astravo AE nebus pastatyta. Nes kaip tuomet paaiškinti, kad ir, pavyzdžiui, 2010 m. liepos mėnesį pasirašytą Lietuvos ir Baltarusijos vyriausybių komunikatą, kurio trečiasis punktas skelbia apie susitarimą „bendradarbiauti branduolinės energetikos srityje“?
O tokių keistų tuometinės konservatorių ir liberalų Vyriausybės veiksmų arba neveikimo, kai reikėjo būtent griežtos ir principingos pozicijos, matome gerokai ir daugiau, kas iš tiesų galų gale ir atvėrė kelią Astravo AE.
Tai pabrėžė ir prezidentas G. Nausėda savo interviu: „Galbūt gerokai ankščiau ir buvo galimybė ne siunčiant klaidingus signalus sustabdyti ir užkirsti kelią šios atominės elektrinės statybai. Tuo metu, kiek aš pamenu, santykiai, atvirkščiai, buvo labai šilti. Bet jais nebuvo pasinaudota.
Maža to, mes siuntėme klaidingus signalus, kad galime bendradarbiauti atomines energetikos srityje. Tai patys baltarusiai pripažįsta, kad jeigu tuo metu pozicija būtų buvusi labai kieta, klausimas ar šiandien ši atominė elektrinė stovėtų apskritai.“
Antrasis konservatorių tikslas – neturėdami ryškesnių šalies gyvenimo pagerinimo idėjų, tai liudija jų trejus metus formuotos opozicinės darbotvarkės, kurias kažkas taikliai pavadino „kurmio ašaromis“, o taip pat ir mėgindami perimti socialdemokratinį „gerovės valstybės“ lozungą, konservatoriai bando tuščiai patriukšmauti jų manymu rezonansiniais klausimais, eilinį kartą dangstantis „susirūpinimu“ dėl Astravo ir taip grįžtant prie „Rusijos kortos“.
Tai iš dalies net ir suprantama, nes beveik septynerių metų buvimo opozicijoje, konservatorių populiarumas ne tik nekyla, o dar ir krenta, net lyginant su 2016 m. rinkimais.
Trečia, iš tikrųjų konservatoriai taikosi į prezidentą G. Nausėdą, jo užsienio politikos gaires, gal net ir stilių, nors tiesiai dar nesiryžta to daryti, matydami jo populiarumą. Čia, greičiausiai, ir pralaimėtų prezidento rinkimų nuoskauda, o dar ir tai, jog kol kas valstybės vadovas nerodo jokių išskirtinių simpatijų konservatoriams ar kokiai kitai partijai, kaip tai darė jo pirmtakė.
Kitaip sakant, jie neteko politinės prezidentinės paramos, kas ankščiau jiems neabejotinai padėdavo ir Seimo rinkimuose.
Tačiau blogiausia yra tai, jog konservatoriai dėl siaurų partinių interesų tokiais veiksmais skaldo lig šiol egzistuojantį gana trapų užsienio bei saugumo politikos konsensusą tarp šalies politinių partijų bei institucijų, kas visuomet ir buvo mūsų stiprumo pagrindas. Kitaip sakant, jei mūsų didžioji kaimynė, taip pat ir Astravo AE projektu, to siekė, tai ir pasiekė arba greitai pasieks, jei laiku to nesuprasime.
Tai būtų pati blogiausia pasekmė, nes konservatoriai iš tiesų yra puikiausiai informuoti, ką daro ir kaip veikia dabartinė Vyriausybė bei valstybės vadovas. Jie dalyvauja visuose įmanomuose parlamentinės kontrolės formatuose ir gana aktyviai. Konservatoriams, kaip ir visoms kitoms partijoms, prieinama visa informacija apie valstybės ir Vyriausybės veiksmus, priimtus sprendimus. Jie balsavo dėl Astravo elektros energijos nepirkimo įstatymo, kuris įsigaliojo ir veikia.
Galbūt juos slegia kaltės jausmas dėl anksčiau, būnant valdžioje, nepadarytų reikalingų žingsnių, tai būtų suprantama, tačiau tokiu atveju dabartiniai jų veiksmai yra dar keistesni ir sunkiai paaiškinami. Galbūt taip yra todėl, jog konservatoriai niekada nepripažįsta savo klaidų, bet tai tik dar sykį paliudija jų silpnumą bei iš jo kylančius desperatiškus ir skaldytojiškus veiksmus.