Šį pavasarį lankiausi Londone. Vienas pirmųjų susitikimų vyko Rytų Londone esančioje lietuviškoje mokyklėlėje.
Gabrielius Landsbergis
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Susitikimo laikas nepalankus – penktadienio vakaras. Kas gi nori su politikais susitikinėti penktadienio vakarą! Bet kito laiko nepavyko susiderinti. Buvau pasiruošęs, kad tėvų bus nedaug, nes ką ten kalbėsiesi su politikais, ir dar iš Lietuvos, ir dar kai rinkimai nevyksta. Tačiau tėvų buvo ir jie ne tik klausėsi.

Pradėjome pokalbį sėdėdami ant vaikiškų kėdučių, aplink ropinėjant, lakstant ir tėvus už skvernų tampant dešimčiai lietuviukų.

– Kodėl išvykote? Kas paskatintų grįžti į Lietuvą? – klausiu aš tėvų.

Iš pradžių sunkiai, bet po truputį pradeda megztis pokalbis. Viena mama pradeda pasakoti savo istoriją:

– Išvažiavau iš Marijampolės. Bėgau nuo smurtaujančio vyro – sako ji su neslepiamu skausmu akyse. – Tiesiog vieną dieną pasiėmiau mažylį, nusipirkau bilietą ir po kelių valandų išlipau Londone. Neturėjau nieko, nežinojau, kur dėtis, bet padėjo kiti lietuviai. Vaikas pradėjo eiti į šalia esančią mokyklėlę, aš įsidarbinau kirpykloje.

Tada mane labiausiai nustebino, kad Viktorija (toks buvo šios mamos vardas) aiškiai žinojo, kas jai labiausiai padėjo atvykus į Angliją. Pirmiausia – mokykla.

– Aš neturėjau jaudintis dėl to, kur man vesti savo vaiką. Mokykloje šalia namų jis gavo visko, ko jam reikėjo – rūpesčio, dėmesio ir supratimo, kad jo situacija sudėtinga. Gavo ir anglų kalbos pamokų, kad jau po pusmečio buvo visiškai įsitraukęs į pamokas, – atviravo Viktorija.

– Antras dalykas, – sako man Viktorija, – tai mokesčiai. Juk tik išlipusi iš lėktuvo buvau vieniša mama, nekalbanti angliškai, neturi daug galimybių įsidarbinti. Bet savo nuostabai greitai supratau, kad darbdavys čia į mane žiūri palankiai, nes tol, kol mano pajamos mažos, aš moku mažiau mokesčių. Dabar moku gerokai daugiau, bet aš jau pati samdau keletą kirpėjų, – jau visai didžiuodamasi taria Viktorija.

Kalbėjomės ir daugiau, kitos mamos klausydamos linkčiojo galvomis, papildydamos savomis istorijomis. Norėčiau džiaugtis, kad štai, Viktorija su savo mažyliu pritapo. Kad yra valstybė, kuri jiems suteikia puikias galimybes. Bet negaliu. Galiu tik sau užduoti klausimą: ar mes galime tapti valstybe, kuri suteiktų tokias pačias ir dar geresnes galimybes savo žmonėms?

Sutarimo pradžia – atsisakyti pykčio

Šiomis dienomis, vykstant žaliųjų valstiečių ir socialdemokratų santykių aiškinimosi pasiutpolkei, pagalvojau, ką gi žiūrėdama į visą šį šou galvoja Viktorija iš Rytų Londono. Matyt, trūkteli pečiais ir pagalvoja: kvailių puota. Pešasi dėl koalicijos, dėl postų, kuris gudresnis, kuris šaunesnis. Vapa užkeikimus apie socialiai jautrų biudžetą, bet nepaaiškina, kaip tas jautrumas atsiras ir ką jie veikė visus šiuos metus, kad Viktorijai būtų ramu grįžti namo, Lietuvon.

Nelabai tikiu, kad sumaištis baigsis, nelabai tikiu ir kad emigracija sumažės, jei ir toliau viskas vyks taip pat, kaip regime besikartojant visą pastarąjį penkmetį. Be aiškaus signalo, kad valdžiai ne tik rūpi, bet ji yra pasirengusi sutarti ir įgyvendinti reikalingus sprendimus – nieko nebus. Drįskime tai pripažinti. Graži idėja yra kalbėti apie Idėjas Lietuvai. Dar geriau, mano nuomone, būtų, jei bent kelias iš tų idėjų pavyktų įgyvendinti dar šiame Seime.

Ir visgi, kaip būtų galima pasiekti, kad šis Seimas nustotų peštis ir pradėtų dirbti, imtųsi įgyvendinti tas idėjas, kurių reikia, jog Viktorija sugrįžtų? Pradėkime nuo trijų žingsnių, kuriuos galėtų žengti kiekvienas, esantis šių dienų valdžioje:

Pirma – reikia noro. Valdantieji, paklauskite savęs, ar tikrai norite, kad Lietuva judėtų į priekį? O gal jums užtenka tik pranešimo spaudai ir pašmėžavimo regioninėje spaudoje su antrašte, kad jūs neva turite kažkokių idėjų? Jei norite daugiau, jei iš tikrųjų norite judėti pirmyn – vien toks noras jau yra pirmas žingsnis teisinga kryptimi. Bet iškart noriu įspėti, kad judant pirmyn tikriausiai viskas nevyks vien taip, kaip planavote iš pradžių. Reikės kompromisų, o gal ir ilgų valandų tarimosi. Tad jei jau žengėte pirmą žingsnį, nusprendėte, ko norite – eikite drąsiai tolyn ir nemeskite visko ties pirmu kluptelėjimu.

Antra – atsisakykite agresyvaus visažinių tono. Imperatyvus reikalavimas, patyčios ar net aplinkinių žeminimas dar nepadėjo niekam. Nepadeda ir dabartinei Vyriausybei (net ir Seimo Pirmininkui). Reikia daugiau ramybės, įsiklausymo. Tai, kad žmonės nepriklauso jūsų partijai ar judėjimui, nesutinka su jūsų nuomone ar sprendimais, nereiškia, kad jie prieš Lietuvą. Bet jūs vis vien puolate ir reikalaujate paklusti, todėl ne vienam susidaro įspūdis, kad agresyviai kalbate specialiai tik tam, kad niekas nebenorėtų su jumis bendrauti. Keiskite tai.

Trečia – turite sėsti tartis. Buvimas valdžioje įpareigoja, todėl būtent jūs turite pakviesti visuomenę ir kitas partijas rimtai diskusijai, suprantant, kad be plataus sutarimo nepajudės jokios reformos. Lietuvos partijos iki šiol yra susitarę dėl stojimo į NATO, ES ir gynybos finansavimo. Ir tai tikriausiai viskas. O štai Suomijos partijos trejus metus tarėsi dėl švietimo pertvarkos ir susitarė. Susitarę įgyvendino ir jau kelis dešimtmečius visas pasaulis bando iš jų švietimo reformų mokytis. Tiems, kam pavyksta pasimokyti, supranta, jog suomių sėkmės paslaptis yra paprasta – elementarus sutarimas. Nepakanka Suomijos? Pasidairykite į visas tas šalis, kur traukia mūsų tautiečiai – nuo Airijos iki Vokietijos, nuo Norvegijos iki Jungtinės Karalystės. Tos valstybės, kurių svarbiausios partijos ir visuomenė sutarė dėl ateities krypties bei reformų, – šiandien klesti.

Sutarti. Dėl ko?

Aš tikiu, kad galime, atsisakę primityvių politinių rietenų, susėsti ir sutarti, kad ir Viktorijai, ir kitiems išvykusiems ar apie tai svarstantiems mūsų piliečiams galėtume pasakyti – mokykla šalia jūsų namų gali būti puiki ir ji gerai parengs jūsų vaikus ateičiai. Jūsų vaikas tokioje mokykloje bus laimingas, saugus ir gaus tokį išsilavinimą, kaip geriausiose Vilniaus mokyklose. Aš suprantu, kad tai skamba daug paprasčiau, nei tie sprendimai, kuriuos būtina priimti siekiant šio tikslo. O siekiant tikslo reikia visiškai pakeisti mokytojų rengimo sistemą ir taip, tam nepakaks vien sujungti VDU su LEU. Reikia užtikrinti teisingą mokytojų atlygį ir garantuoti, kad tas atlygis artimiausią dešimtmetį tolygiai didės. Galiausiai reikia suteikti vienodas fizines sąlygas mokyti ir mokytis VISOSE Lietuvos mokyklose, nesvarbu, kur jos bebūtų: Vilniuje ar Šakiuose, Kaune ar Plungėje. Visos Lietuvos vaikams būtina suteikti galimybę gauti vienodai gerą išsilavinimą. Tam reikia naujų įstatymų ir pakeisti senus. Tam reikia lėšų biudžete, kurias būtų galima numatyti jau ir šį lapkritį. Sėskime ir sutarkime dėl to.

Aš tikiu, kad galime sėsti, sutarti ir Viktorijai bei visiems išvykusiems ar vykti ketinantiems pasakyti: čia, Lietuvoje, jūs galite turėti tokią mokesčių sistemą, kuri PADĖTŲ jums dirbti ir užsidirbti. Tai reiškia, kad mes turime sutarti dėl mokesčių mažinimo žemiausias algas gaunantiems žmonėms. Tiems, kurie dirba sunkiai, bet iki sėkmės jiems dar trūksta nedidelio valstybės stumtelėjimo. Trupučio pagalbos. Kartu su šiuo stumtelėjimu būtina drįsti pripažinti, kad jei norime padėti paprastam darbininkui ar tarnautojui, turime sutarti, jog prie visos valstybės gerovės tie, kuriems pasisekė labiau, turės prisidėti truputį daugiau, o mokesčius mokės visi be išimties.

Aš tikiu, kad galime sutarti ne tik dėl to, ką daryti su silpnais universitetais, bet ir dėl to, kaip sukurti bent dvi labai geras, pasaulinio lygmens Lietuvos aukštąsias mokyklas. Bet jeigu norime tą padaryti – negalime delsti. Turime sėsti prie bendro derybų stalo čia ir dabar, nes jau šiandien reikia keisti netobulus įstatymus, kurti naujus, siekti pripažinimo mūsų studijų reformai Europos Sąjungoje ir jau šiame biudžete reformai sutelkti ne vieną milijoną mūsų skylėtame biudžete.

Aš tikiu, kad galime pamiršę senas nuoskaudas ir surėmę pečius imtis rimtų darbų, kad mūsų šalies ekonomikos kuklus augimas ne tik nesustotų, bet būtų dar spartesnis ir pagaliau pasiektų kiekvieną Lietuvos kampelį. Kad nebloga darbo vieta kur nors Ignalinoje, Jurbarke ar Kalvarijoje būtų ne privilegija, o kiekvienam prieinama galimybė. Tam turime pasistengti į Lietuvą, o ypač regionus, viliodami dar daugiau investuotojų ir tokiu būdu atkurdami senuosius tradicinės pramonės centrus. Didžiuosius miestus turime paversti tikrais aukštųjų technologijų varikliais, o kiekvienam Lietuvos žmogui pasiūlyti būdą, kaip jis tą darbo vietą galėtų pasiekti.

Ar paprasta dėl viso to sutarti? Tikrai ne. Štai Švedijoje dėl pensijų reformos diskusija tęsėsi aštuonerius metus. Aštuonerius! Bet pavyko.

Kol kas dar iš valdančiųjų nematau noro tartis ar ieškoti bendrų sprendimų Lietuvai. Bet jeigu jie bent akimirkai sustotų rietis, piktai šūkčioti ir rūpintis tik savo braškančio laivelio likimu, noriu priminti ne kartą jau išsakytą savo poziciją: mes esame pasirengę tartis ir sutarti dėl svarbiausių darbų Lietuvai. Šie mano žodžiai nereiškia, kad jūs ateisite ir mes pritarsime. Tikrai ne. Tai reiškia tik viena – mes esame atviri ir galime sėsti prie bendro derybų stalo kaip lygūs partneriai, ieškoti giluminio sutarimo dėl Lietuvos. Tikriausiai tai užtruks, bet jei ir kai sutarsime – Lietuva gali tapti bent truputį geresne valstybe. Tokia šalimi, į kurią Viktorija ir jos mažylis tikrai norėtų sugrįžti. Šiandien toks sutarimas Lietuvai yra vienintelis kelias. Ar pasiryšite jam?

***

Po kelių mėnesių grįšiu į Londoną, važiuosiu ir į Dubliną. Susitiksiu su mūsiškių bendruomenėmis, kviesiu grįžti. Dar kartą susitikęs Viktoriją norėčiau jai pasakyti, kad pajudėjome į priekį. Kad sutarsime.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Policija kreipėsi net į JAV: dėl pedofilijai išnaudotų Lietuvos vaikų – įtarimai auklėtojui (27)

Net septynerius metus įvairiose vaikų vasaros stovyklose auklėtoju dirbęs vilnietis įkliuvo...

Parodė, kaip atrodys milijonus kainuosianti aikštė Kaune (231)

Baseinai su tilteliais, iš grindinio trykštantys fontanai bei futuristiniai pastatai. Taip jau po...

Bausmių nešvelnins: už marihuanos suktinę ir toliau – tik baudžiamoji atsakomybė (12)

Seimas ketvirtadienį dar kartą atmetė grupės parlamentarų siūlymą už nedidelio kiekio...

Indrė Makaraitytė. Technikų Vyriausybė – geriausia, ką galime vargais negalais išstenėti (126)

Lietuvoje yra tik vienas neklystantis žmogus, pareiškė Saulius Skvernelis , kai šios Vyriausybės...

LEU rektorius: ekspertai neįsigilinę į universiteto kontekstą (17)

Neigiamai įvertinto Lietuvos edukologijos universiteto ( LEU ) rektorius Algirdas Gaižutis...

Gydytoja per šventes perspėja vengti blogiausios kombinacijos (1)

Kartais šventės tampa kelionėmis tarp stalų, todėl sunku nepersivalgyti ir nepakenkti savo...

ES svarsto atsisakyti pabėgėlių kvotų idėjos? (17)

Vengrijos dešiniųjų vyriausybė, griežtai pasisakanti prieš masinę imigraciją, ketvirtadienį...

Kelioms dienoms atėjo žiema (3)

Už lango sostinėje krintančios snaigės yra kelioms dienoms į Lietuvą užsukusios žiemos...

LEU veikla įvertinta neigiamai: gresia draudimas vykdyti studijas (110)

Iki penktadienio Lietuvos valstybiniai universitetai Seimui turi pateikti savo pasiūlymus, kaip jie...

Putinas po amerikiečių agentūros klausimo: o jūs išvis normalūs?  neapsieita be kuriozų; papildyta 15.35 (740)

Ketvirtadienį Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas surengė tradicinę gruodžio mėnesio...